Esu devyniolikmetis studentas, prieš savaitę gavęs dokumentą, be kurio šiuolaikinio suaugusio žmogaus gyvenimas neįsivaizduojamas. Taigi, jau turiu B kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Rašau be pykčio ir nuoskaudų, kadangi teorijos egzaminą įveikiau 100 proc., ir vairavimą taip pat išlaikiau iš pirmo karto.
Tikrai nesu ir nebūsiu iš tų, kurie važiuoja iki už 200 metrų esančios parduotuvės nusipirkti maisto ar kurtina kitus eismo dalyvius maksimaliu garsu skambančiais bumčikais; iš tų, kurie nejausdami atsakomybės sėda už vairo po kelių bokalų alaus arba ko nors stipresnio, ar iš tų, kurie miesto gatves įsivaizduoja esant lenktynių trasomis.
Tačiau su DELFI skaitytojais šiandien noriu pasidalinti mintimis, kurios kilo išklausius teorijos ir praktikos kursą vairavimo mokykloje bei išlaikius egzaminus „Regitroje“. Ir ar tikrai visas mokymo procesas su egzaminais sukurti taip, kad ruoštų profesionalų ir, pabrėžčiau, atsakingą vairuotoją, ką taip deklaruoja daugybė valdžios institucijų ir kam įvairių akcijų pavidalu išleidžiami mokesčių mokėtojų milijonai.
Vairuotojų atsakomybė – pačių vairuotojų reikalas
Į mano teorijos mokymosi grupę susirinko marga publika. Didelė dalis – gimnazijas ir vidurines mokyklas bebaigiantys abiturientai. O ta kita pusė – pliki treninguočiai su „auksinėmis“ grandinėmis, iš kurių lūpų išlekiantis kas trečias žodis - necenzūrinis. Atsiprašau už stereotipinį mąstymą, viliuosi, kad tai nepasiteisins, bet šiems piliečiams beveik ant kaktos su pasididžiavimu užrašyta – būsiu kelių erelis! Ir taip mokymo kursas prasideda...
Kelių eismo taisyklių mokymasis beveik mintinai, keli Susisiekimo ministerijos nurodymai, daugybės testų sprendimas – ir mokymas baigtas. Įspūdis toks, kad norima išmokyti vairuotoją ne mąstyti, o bukai iškalti bilietus, ko jie beklaustų. Ir nesvarbu, kad po mėnesio visa tai pasimirš arba bus absoliučiai nenaudinga. Kai kuriuose bilietuose klausiama išties stebėtinų dalykų, kaip pavyzdžiui:
Maksimalus pakrauto autovežio su priekaba ilgis:
1. 20 m.
2. 20,75 m.
3. 22 m.
N3G klasės galiniai rūko žibintai turi būti įrengti:
1. Iki 1000 mm aukštyje
2. Iki 1100 mm aukštyje
3. Iki 1200 mm aukštyje
Ar tikrai lengvojo automobilio vairuotojui reikia tiksliai žinoti šiuos dalykus? Ar jūs, skaitantys šį tekstą, lengvuosius automobilius vairuojantys, su tuo bent kartą gyvenime susidūrėte? Ką tokiais klausimais nori patikrinti „Regitra“? Mokymosi mintinai įgūdžius? Tai gal ir būtų gerai, jei Lietuvoje visi vairuotojai būtų tokie sąmoningi ir daugiau nebebūtų ko tikrinti. Deja...
Bukai iškalti atsakymus gali visi, ypač daug kartų sprendžiant tuos pačius bilietus. Iškaliau aš, iškalė būsimieji kelių ereliai. Tačiau kokie fizikiniai dėsniai veikia automobilį, kad nesaugu važiuoti 100 km/val. slidžiame kelyje; kodėl maksimalūs leistini greičiai yra tokie, kokie yra ir kodėl nereikėtų jų viršyti; kodėl dukart padidinus greitį stabdymo kelias padidėja keturis kartus? Kelių ereliams visi „kodėl“ sunkiai suvokiami.
Ir net vairavimo mokyklos, kurių misija parengti atsakingą vairuotoją, to neakcentuoja taip smarkiai, kaip mano prieš tai minėtų iškalti prašomų charakteristikų. Nekaltinu jų. Mokymo mokyklos vadovaujasi „Regitros“ taisyklėmis ir rengia vairuotoją egzaminui. Galbūt tada, kai „Regitra“ savo egzaminuose pradės daugiau klausti mąstymą ir savo atsakomybės suvokimą, o ne buką iškalimą tikrinančių dalykų, automokyklos pradės juos labiau akcentuoti savo programose.
Ir jas bebaigiantys, tie besikeikiantys treninguočiai, kurie vėliau kelyje jaučiasi vieni ir patys svarbiausi, pagaliau supras, kad tam tikri jų veiksmai turi atoveiksmį, kad pagarba kelyje reikalinga ir dėl savo pačių, keleivių, ir kitų dalyvių saugumo.
„Kur tu bl** suki, s*ka“ (instruktoriaus kalba netaisyta)
O taip, jūs jau tikriausiai supratote, kad ši dalis apie praktinį vairavimo mokymą. Apie vairavimo mokyklų instruktorių bendravimo kultūrą tiesiog mirga vairuotojų forumai ir sklando legendos. Saulėgrąžas per langus spjaudantys ir rusiškai besikeikiantys, nervų nelaikantys instruktoriai – kita vairuotojų rengimo kasdienybė.
Tikiu, kad yra savo darbą išmanančių profesionalų, turinčių pašaukimą pedagoginiam darbui, tačiau diskusijų forumai rodo, kad jų – mažuma. Deja, kad ir kaip norėjau tą mažumą išbandyti, neturėjau galimybės. Kurį laiką taip pat kentėjau vairavimo instruktoriaus isterijas, kokie visi mokiniai „durniai”; per trumpą akademinę mokymosi valandą vežiau į degalinę jį nusipirkti kebabo; ne savo noru kartu garsiai klausiausi „Ruskoje radio“ dainų. Teko pačiam prašyti jo pakeisti bendravimo toną, išjungti per garsų bumčiką, o kai kartą atsisakiau per trumpą mano mokymui skiriamą laiką nuvežti jį į degalinę kebabo, kur instruktorius paprastai užtrukdavo 10-15 minučių, už kurias aš ir mokėjau vairavimo mokyklai, ir vėl išgirdau necenzūrinius pasipiktinimo žodžius.
Ne kartą pasireiškė nervų nevaldymo simptomai. Ypač įsiminė prieš mus važiavusi persirikiuoti į kitą eismo juostą norėjusi moteris, kuri, anot instruktoriaus, gaišta mūsų brangias sekundes (kebabų valgymas tikriausiai gaišta mažiau...). „Kur tu bl** suki, s*ka“, - rėkė susinervinęs ir išvadino dar keletu baisesnių žodžių.
Nenuostabu, kad vairuotojų kultūra Lietuvos keliuose tokia tragiška, jei net instruktoriai drįsta rodyti tokį pavyzdį. Tie, kuriems yra tekę važiuoti ar vairuoti užsienyje, tikrai pastebi šitą skirtumą. Jokių bereikalingų mirksėjimų šviesomis, nervingų pypsėjimų, nes kažkas jaučiasi lygesnis tarp lygių, jokių pirštų sukinėjimų prie smilkinio.
Manau, kad šis skirtumas tikrai neatsitiktinis. Iš Vakaruose gyvenančių ir ten vairuotojų pažymėjimus gavusių draugų ir giminaičių žinau, kad ten vairavimo instruktoriais tampa tikrai didesnį pašaukimą ir pagarbą jaučiantys žmonės, o ne saulėgrąžas per langus spaudantys ir nervų nelaikantys nepraustaburniai, kurie kokio nors nelemto atsitiktinumo dėka pradėjo savo karjerą vairavimo mokykloje.
Vairavimo mokyklos iš tikrųjų turėtų atidžiau rinktis instruktorius ir juos atitinkamai atestuoti, nes didelė dalis instruktorių savo bendravimo kultūra primena pataisos namų prižiūrėtojus, o ne pedagogus.
„Tu nesijaudink, realiam gyvenime viskas bus daug paprasčiau“ (mano egzaminuotojas)
Būtent taip ištarė mano egzaminuotojas „Regitroje“, prisistatęs bei paaiškinęs maršrutą. Nors pats išlaikiau vairavimo praktinį egzaminą iš pirmo karto, kyla klausimas, ar nesukurtos dirbtinės kliūtys? Mano vairavimo mokyklą baigę keli bendramoksliai į „Regitrą“ laikyti egzamino registruojasi po 2-3 kartą, nors vairuoja tikrai gerai, o koją jiems pakiša išties keistos klaidos. Kai vienas bendramokslis laikė egzaminą, egzaminuotojas su laikrodžiu garsiai skaičiavo, kiek sekundžių jis laikė išmynęs sankabą.
Taigi, ar verta kurti dirbtines kliūtis, apsunkinant vairavimo egzaminą, kai visas rengimo ir egzaminavimo procesas turi problemų, kurios net užsimerkus pastebimos? Ar verta kurti absurdiškas taisykles, po kiek sekundžių gali laikyti išmynęs sankabą, jei niekada gyvenime taip nevyksta? Kodėl praktinio vairavimo egzamino taisyklės taip atitolintos nuo realaus gyvenimo praktikos? Į galvą lenda tik vienas paaiškinimas: „Regitrai“ reikia užsidirbti (primenu, kad vienas praktinio egzamino laikymas – apie 100 litų).
Problemas sprendžia veiksmai, o ne šūkiai
Ar kas nors bandė suskaičiuoti, kokią žalą valstybė patiria dėl tokio avaringumo šalies keliuose, kurio būtų galima išvengti, jeigu žmonės atsakingiau elgtųsi ir suvoktų savo elgesio pasekmes? Alkoholis liejasi laisvai, keliuose žūsta niekuo nekalti žmonės, prieš keletą mėnesių narkotikais apsisvaiginęs jaunuolis iš vienos šeimos atėmė tėvą, iš kitos – ką tik gimusį kūdikį.
Ar kas nors bandė suskaičiuoti, kiek mokesčių mokėtojų pinigų kainuoja nuolat besirenkančios komisijos ir ekspertų darbo grupės avaringumui mažinti? Prezidentė ant kilimėlio kviečiasi Generalinį komisarą, pabara, vėl susirenka nauja ekspertų darbo grupė. Kuriamos milijoninais biudžetą tuštinančios prevencinės programos, tačiau niekas nekalba apie pačią pirmąją prevencijos grandį – vairuotojų švietimą, t.y. rengimą.
Suprantu, kad švogerių krašte sunku surasti kompetentingų ekspertų grupę, kuri ruoštų protingus teorinio egzamino klausimus. Bet vis tiek turėtų būti įmanoma. Beje, visada galima pasižiūrėti ir į užsienio valstybių patirtį. Suprantu, kad instruktorių bendravimo kultūra nepasikeičia per vieną naktį, bet ir juos galima būtų atestuoti, o iš nevertų dirbti šį pedagoginį darbą asmenų - atimti licenzijas. Suprantu, kad vairuoti neskirta visiems, bet „Regitra“ neturėtų sukurti dirbtinių absurdiškų kliūčių tikrai galintiems vairuoti gerai.
Visos milijoninės akcijos ir programos, socialinės reklamos ir įsigaliojantys draudimai – tai tik pasekmių likvidavimas. Esamos situacijoje turėtų būti atliktas griežtas kokybės auditas ir atestacijos ir kuriamos ne buku iškalimu, o mąstymu pagrįstos mokymo programos. Taip, tai irgi kainuoja, tačiau duoda efektyvų rezultatą. Kitu atveju esu pesimistas – milijoninės akcijos ir programos, tuštinančios biudžetą, niekada taip ir nepasibaigs, ekspertų grupės ir vėl aiškinsis, kaip reikia „gesinti gaisrus“, o problema metų metus liks ta pati.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
