Aptarinėjant mūsų tautos nuopelnus, reikėtų prisiminti taikias antisovietines rezistencijas bei ne vienos aukos pareikalavusią Laisvės gynėjų dieną, kurią drąsiai galima vadinti kovos su lietuvių tautos išnykimu diena. Vertėtų didžiuotis lietuvių nenoru tapti morališkai vegetuojančiais mankurtais ir drąsa pasipriešinti kur kas galingesnei, nepriklausomybę atgavusiai šaliai grasinančiai jėgai.
Reikėtų paminėti ir ant demokratinių pamatų pastatytą (kai kurių žmonių teigimu, vis dar tebestatomą) Lietuvos vidaus ir užsienio politiką bei santvarką. Derėtų gražiu žodžiu paminėti mūsų šalį garsinančius Lietuvos žmones ir niekam negirdėtus, tačiau meilę mūsų valstybei širdyje besinešiojančius tautiečius. Per daugiau nei 20 nepriklausomos Lietuvos valstybės metų, mums pavyko sunaikinti raudonojo maro likučius ir tapti tuo, kuo esame dabar: individualios tautos atstovais. Tikiu, jog kiekvienas šiai žmonių kategorijai save priskiriantis lietuvis Kovo 11-ąją paminės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną ir susimąstys apie patriotiškumo svarbą šių dienų valstybėje.
Deja, mūsų šalyje neretai pasitaiko ir tokių žmonių, kurie ne tik nelaiko šios istorinės datos švente, bet ir nesuvokia jos prasmės. Pasirodo, nemaža dalis tautiečių vis dar yra linkę žeminti ir menkinti lietuvių tautą, jos papročius bei tradicijas. Čia vertėtų paminėti ne vyresnius, sovietmetį vis dar nostalgiškai prisimenančius ir teigiančius, jog „prie ruso buvo geriau gyventi“ žmones, o jaunąją mūsų kartą.
Nenorėčiau kartoti ir taip visiems puikiai žinomos liūdnos tiesos, jog dabartinė tautiečių emigracija į Vakarus, lietuvių istoriko L. Truskos žodžiais, virto „ne emigracija, o evakuacija“. Taip pat nevertėtų pernelyg gilintis į Lietuvos studentus, kurie vis dar tiki amerikietiškomis, angliškomis ar ispaniškomis svajonėmis, ir vadovaudamiesi šūkiu „ad astra“ išvyksta studijuoti į užsienį (taikytina daugeliui, bet toli gražu, ne visiems atvejams).
Pasirodo, kai kurie jauni žmonės apskritai nesupranta (o kartais net ir piktinasi) tokių Lietuvai svarbių istorinių datų, kaip Vasario 16-oji, Sausio 13-oji ar Kovo 11-oji, minėjimo prasmės. O ir tariamų argumentų jaunimui nestinga: juk koks gi skirtumas, kad kažkada (tikslią istorinę datą, metai iš metų kartotą mokyklose ir nuolat girdimą žiniasklaidoje, prisiminti tautiniams nihilistams pasirodo pernelyg sudėtingas iššūkis) atgavome nepriklausomybę, jei musų šalį vis tiek vėliau okupavo rusai.
Apmaudu, tačiau toks jauno žmogaus pasisakymas šiame nutautėjimo idėjomis persmelktų minčių kontekste skamba visai racionaliai, mat pasitaiko ir dar kontraversiškesnių ir absurdiškesnių nuomonių. Pavyzdžiui, tvirtas įsitikinimas, jog mūsų šalyje per istorijos pamokas mokiniams į galvą brukamos visiškos nesąmonės. Šia sąvoka didieji antipatriotai apibrėžia faktą, jog vaikams yra pasakojama apie lietuvių tautos nuopelnus ir istoriją. Pasirodo, pamokos Lietuvos mokyklose kvepia melaginga propaganda: juk kam sakyti vaikams, jog lietuviai buvo didvyriai, jei iš tiesų jie buvo (ir yra) debilai.
Tačiau pamirškime šiuos istorinius reikalus ir susikoncentruokime ties kur kas buitiškesniais dalykais. Pasirodo, lietuviai nieko nesugeba bei yra visiški neišmanėliai ir kitose srityse! Pasitaiko tokių nutautėjusio jaunimo atstovų, kurie mano, jog visos negandos ir nelaimės mūsų šalyje įvyksta tik todėl, jog čia yra Lietuva. Skamba per daug abstrakčiai? Pasirodo, žmonės Lietuvoje įklimpsta į alkoholizmo liūną vien todėl, jog mūsų šalyje yra labai blogai gyventi. Kažkas iš fantastikos serijos? Jokių kontrargumentų nepripažįstantys patriotiškumo nihilistai griebiasi dar plonesnio šiaudo: „gi tie lietuviai net skanaus alaus pagaminti nesugeba. Ir apskritai, nei mūsų tautiečiai protingi, nei apsirengti normaliai moka, nei jie šiaip normalūs yra.“ Jaunatviškas, neapibrėžtas maksimalizmas? Galbūt.
Tačiau kaip paaiškinti reiškinį, jog kai kuriems lietuviams užsienyje gėda atskleisti savo tautybę? Štai kai kurie iš jų mano, kad svetur prisistatyti lietuviu yra kur kas didesnė gėda nei apsimesti italu ar ispanu, nemokant šiomis kalbomis pasakyti nė vieno žodžio. Ir, žinoma, nevertėtų pamiršti itin madingos, savęs jokiai tautai nepriskiriančių individų pamėgtos frazės, jog: „geriau užsienyje „socialine šiukšle“ būti nei Lietuvoje valstybinėje įstaigoje dirbti“. Žemas mentalitetas? Panašiau į realybę.
Pabuvojus dvejose, skirtingų pasaulių pastatytose stovyklose, natūraliai kyla klausimas: ko išmokome per daugiau nei 20 nepriklausomybės metų? Statyti demokratinius pamatus, ugdyti tautinę savimonę, pilietiškumą ir patriotiškumą ar savo tautines ir kultūrines vertybes maišyti su purvu, kartu žeminant ir save? Panašu, jog atsakymas į šį klausimą priklauso nuo lietuvių moralumo ir požiūrio į savo tautą bei valstybę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!