Dažnai girdime: Lietuva – krepšinio šalis, o lietuviams krepšinis – antra religija. Ir manau, kad šie teiginiai yra visiškai teisingi. Juk net ir patys rimčiausi virsta Lietuvos tautinėmis spalvomis išsidažiusiais pašėlusiais aistruoliais.
Sezono metu Lietuva susiskirsto į dalis: kas myli Kauno „Žalgirį“, kas serga už Vilniaus „Lietuvos rytą“, o kas palaiko Prienų „Rūdupį“ ar kitą komandą. Žaidėjai aikštelėje tampa priešais, o sirgaliai stengiasi įrodyti, kad būtent jų palaikoma komanda yra geriausia. Tačiau atėjus svarbiausioms kovoms, čempionatams, olimpiadoms, kai žaidžia mūsų krepšinio rinktinė, visa Lietuva tampa kaip vienas kumštis. Turbūt tai yra vienas iš dalykų, o galbūt net ir vienintelis, kuris suvienija Lietuvą.
Kaip nuostabu žingsniuojant gatve matyti plazdančias trispalves, kuriomis papuoštas kone kas antras automobilis. Koks jausmas užplūsta einant pamačius Lietuvos atributika pasipuošusius sirgalius! Ir kai paprasti praeiviai tampa lyg broliai ir seserys.
Sunku būtų atrasti lietuvį, kuris nemokėtų „antrojo“ Lietuvos himno „Trijų milijonų“, o girdint kaip jį traukia didžiulė minia, net nepajauti kaip ištrykšta ašara ir per kūną nubėga šiurpuliukai.
Vienas gražiausių reginių – stebėti tūkstančius žaliai apsirengusių sirgalių traukiant viena kryptimi - arenos link. O jausmas būti arenoje, kai tūkstantinė minia skanduoja LIE-TU-VA, kai po įspūdingo dėjimo visi pakyla iš savo vietų, kai per įtempčiausias sekundes visi sėdi susiėmę už galvų ir nuskambėjus finalinei rungtynių sirenai girdi „Ačiū, ačiū“ – tai yra nenusakoma žodžiais.
Negali likti abejingas ir nepalaikyti mūsų didvyrių, kai matai jų užsidegimą, ugneles akyse, norą kovoti, aukojimąsį vardan Lietuvos, patiriant traumas, praleidžiant visas atostogas ir visa tai tik dėl LIETUVOS.
Negali nesusijaudinęs žiūrėti, kaip jie griaužia ir kaltina save po pralaimėtų rungtynių, kaip nusivylę jie būna savimi bei dėkoja fanams už palaikymą ir atsiprašinėja už netikusį žaidimą ir nepadovanotą pergalę. Bet ir krepšininkai, ir mes, sirgaliai, puikiai žinome, kad „nenuleidžiam galvos, net jeigu mums nesiseka devynis kartus iš eilės“ ir jog „mes per vieną naktį dideli užaugom ir mes galingi iš naujo!“. Ir visi puikiai suprantam, kad be pralaimėjimų nebus ir pergalių, o po audros visada pasirodo saulė.
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė – tai vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių mes galime didžiuotis. Jie ne tik garsina mūsų šalį, bet ir suteikia daugybę gerų emocijų bei, kas svarbiausia, suvienija Lietuvą ir skatina patriotiškumą. Ir tikrų tikriausia tiesa, kad krepšinis lietuviams – daugiau nei žaidimas. Taigi drąsiai galiu teigti, kad Lietuva – krepšinio šalis, o aš didžiuojuosi būdama lietuvė!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
