Pasiilgau tėvynės. Kiek daugiau nei prieš metus, būdamas dvyliktokas, skaičiau Škėmą, Mickevičių ir vis negalėjau suprasti, kas tas ilgesys tėvynei? Ilgėtis mylimojo žmogaus – žinoma, suprantamas jausmas, bet kaip galima ilgėtis tėvynės? Neretai užduodavau sau šį klausimą.
Vos neseniai baigiau pirmąji studijų kursą Didžiojoje Britanijoje. Universitete netrūksta lietuvių – kaip ir bet kuriame kitame Anglijos universitete, taigi bendrakalbių draugų susirasti nebuvo sunku. Turiu pripažinti, jog šie mokslo metai – bene greičiausiai prabėgę metai mano gyvenime. Naujas miestas, nauja aplinka, klimatas – visa tai tikrai padarė įtaką pagreičiui mano gyvenime.
Studijos įdomios, žmonės iš pat pradžių taip pat stebino savo malonumu (kurio prisisėmus, buvo gan keista per atostogas Lietuvoje), draugiškumu bei negęstančiu noru padėti. Jeigu atvirai, pirmus porą mėnesių buvau netgi atsiribojęs nuo draugų iš Lietuvos ir „tūsinau“ tik su britais. Tačiau... Bėgant laikui prioritetai pradėjo keistis. Niekaip negalėjau suprasti, kaip jiems neatsibosta ta pati veikla kiekvieną penktadienį ar šiaip laisvesnį vakarą. Esu atviras žmogus ir tiesiai šviesiai jiems rėžiau – atsibodot. Tada nusprendžiau jungtis prie draugų lietuvių ir prasidėjo tipinės lietuviškos vakarūškos – nedaug kuo skiriasi lietuvių „tūsai“ Anglijoje ir Lietuvoje.
Grįžtant prie straipsnio pavadinimo – jį sugalvojau ne aš. Šiuos keturis žodžius pastebėjau straipsnyje kažkuriame internetiniame dienraštyje ir būtent šie keturi žodžiai įkvepė mane tai rašyti. Susimąsčiau – negi aš dabar runkelis? Po mokslo metų pasilikau Anglijoje padirbėti, finansinę naštą nuo tėvų pečių noriu bent kiek nuimti, vizija lyg ir graži, tačiau...
Norėčiau čia įvesti terminą „stroičikas“ – žodis apibūdinantis juodadarbius emigrantus iš Rytų Europos, kurį pradėjome vartoti su kitais studentais Anglijoje. „Atvažiavau. Supakavau. Užsidirbau“.
Ketvirtas šūkio žodis turbūt turėtų būti „pragėriau“. Dažnai einant apsipirkti maisto produktų, tenka parduotuvėje pastebėti (gal labiau tiktų žodis išgirsti) kaimietišku lietuvišku akcentu šūkajančius darbininkus iš to paties miesto tarpusavyje besiginčijančių dėl pigesnio alkoholio įpirkimo. Ei, juk folkloras seniai byloja – taupumas – auksinė vertybė.
Taigi, runkeliai yra taupūs žmonės. Nepagalvokit, tikrai nesmerkiu likimo brolių runkelių. Grįžus vakare po darbo, neretai pakyla noras atsidaryti alaus butelaitį, juolab kai prieš nosį atvertas „Facebookas“, kuriame marga draugų iš Lietuvos nuotraukos, kaip jie smagiai kartu leidžia laiką. Tokiais momentais ir pradedu pasiilgti. Tėvynės, o gal draugų bei giminaičių. Skųstis vėlgi negaliu – tėvai ragina sugrįžti, tačiau aš pats, užsispyręs runkelis, noriu kentėti, kad veliau būtų lengviau.
Stebint kitą medalio pusę – juk kvailiai teliko, tai kodėl aš turiu pavydėt kvailiam? Graudu, kaip mano kartą apibūdinti galima formule kvailiai + runkeliai = Lietuvos ateitis. Nesuprantama man Lietuvos mokslų sistema, kai studentas, kuris nori mokytis biologijos, sesijos metu turi laikyti politologijos egzaminus. Kai tuo tarpu Anglijoje mokausi tik tai, ką noriu ir dar gan aukštame pasauliniu mastu, lygyje.
Išvada – po 12 metų praleistų mokykloje jaunam žmogui mūsų visuomenė sukūrė modelį, kuris leidžia rinktis: būti runkeliu arba kvailiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
