Sklinda gandai, kad birželio pirmąją 25 tūkstančiai abiturientų laikė lietuvių kalbos valstybinį egzaminą. Manęs ten, prisipažinsiu, nebuvo net padujų. Abitūros egzaminai dažnai sulaukia įvairaus plauko nepasitenkinimo – per sunkūs, prastai paruošti, nevienareikšmiški egzamino klausimai, neaktualūs, neįdomūs, literatūra atitrūkusi nuo gyvenimo, prastai suprantami tekstai.
Daug tokių tekstų pasitaiko ir viešumoje - skaitai ir matai susidūmojusį rūpintojėlį pragertu kolūkio pirmininko veidu, niekados nebuvusių dalykų ilgesį, arba iš pavytusių intelektalų dramblio kaulo bokšto sklindantį pasibaisėjimą jau įvykusia ar tuoj įvyksiančia kultūros arba tautiškumo apokalipse. Menka paslaptis, ne visiems tokie pagraudenimai daro įspūdį, bet jie vis tiek dauginasi ir randa gerbėjų netikėčiausiose vietose.
Neseniai pasirodęs ganėtinai neprastai parašytas skundas apie lietuvių kalbos egzamino užduotį natūraliai įsipaišė į šitą peizažą, tačiau suintrigavo – o ką gi tokio ten a.a. V. Kukulas parašė? Kas ten per materialistinės visuomenės kritika, kas per kairiosios pažiūros bei jaunimo ir ne „savo rato rašytojų“ mindymas į purvą? Kodėl egzamine buvo toks tekstas, ir ar jis toks iš tikrųjų? Ar aš jau tiesiog dabar turėčiau būti pasipiktinęs egzaminatorių kvailumu?
Ką gi, nėra geresio būdo įsitikinti, kaip tik paskaityti pačiam. Ir, sakyčiau, perskaičius, mano nuomonė apie visą reikalą juntamai pasitaisė – velnias ne toks jau juodas, kokį jį paišo egzamino stresą patyręs praeito straipsnio autorius. Visų pirma, tekstas tikrai nėra triviali, dažnai girdima kapitalizmo kritika, tai ir ne visuomenės kritika ar tiesiog bambėjimas. Tiesą sakant, apie literatūros vartotojus ten apskritai beveik nieko nėra – kalba eina apie kūrėjus.
Senas patyręs meistras svarsto, kas vyksta jo profesinėje srityje. Ir, beje, neteisia, nemoralizuoja, nesiūlo niekam pasitaisyti ar ką nors uždrausti. Tiesiog žiūri į norinčius ir nelabai sugebančius, ir konstatuoja, kad jų daug ir daugėja. Kalba iš tiesų tik tiems, kam rūpi tai, kas rūpi jam pačiam – literatūra, kuriai nebūtų gaila prie knygos praleisto laiko. Ir čia su sąlyga, kad tai ne tavo pirma knyga, ir netgi ne šimtoji.
Kita vertus, klausimas, ar verta tokį tekstą duoti aštuoniolikmečiams, tikrai geras. Teksto pagrindinė ašis svetima tam, kas nėra matęs daugybės daugybės pasikartojimų. Nesvarbu kur – kine, literatūroje, dailėje. Drįsčiau pasiūlyti, kad gebėjimas atpažinti ir vertinti talentingus žmones ir kūrinius iš dalies atsiranda kartu su nuoboduliu, kylančiu matant eilinę, jau neaišku kurią iš eilės, klišę. Bet tam nuobodulio kapitalui susikrauti reikia ne vienerių metų, ir, esu tikras, daugeliui abiturientų tai greit negresia.
Tad gerbiami bandomieji triušiai, nėra ko keiktis, tekstas nėra marazmatiškas ir pesimistams bei būsimiems „runkeliams“ ugdyti neskirtas, nors egzaminams gal ir neidealus. Kita vertus, egaminatoriai, gal reikėtų atsižvelgt į jų amžių ir duoti kažką artimesnio? O gal kaip tik atvirkščiai, smagu paprovokuot žalią jaunimėlį, duot lengvą sprigtą į nosį ir pažiūrėt, kaip gi čia bus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
