Pradėsiu labai juodai, kaip tik moku – runkeliai užkniso juodai. Aš nekenčiu niurzglių, populistų, isterikų bei arogantiškų visažinių. Man koktu klausytis violetines armijos spiegimo apie tai, kaip jie turi teisę vykdyti teisingumą. Man kelia pasipiktinimą įvairiausi reikalavimai kelti pašalpas, kelti pensijas, kelti MMA, kelti Leniną iš mozoliejaus ir Hitlerį iš duobės, pilnos benzino.
Aš nepripažįstu verkšlenimų apie netinkamą valdžios elgesį, nežmoniškas inspekcijas, kraugerius verslininkus ir darbo „nebuvimą“. Aš myliu senjorus, bet nesirūpinu pensininkais (ne, tai ne tas pats, taip, tai du skirtingi dalykai). Taip pat esu alergiškas seno kirpimo surauktų veidų savininkams, kurie paskutinį kartą buvo laimingi, kai gavo (ne uždirbo, gavo) kelialapį į Kišiniovą iš jais besirūpinusio LTSR komunistėlio su mėlyna nuo degtinės nosimi.
Dažnai savęs klausiu: dėl ko mano nuomonė tokia radikali? Kodėl aš tiesiog negaliu nusispjauti ir gyventi kaip gyvenu? Kodėl man turi rūpėti? Kodėl aš jaučiu norą pasisakyti?
Manau, kad poreikis išreikšti savo nuomonę yra tiesiog noras, kad kuo daugiau bendrapiliečių aplink mane gyventų geriau arba labai gerai. Ir dėl to, kad matau kaip apverktinai ir kvailai jie to siekia. Manau, kad man gyvenime šiuo metu taip gera, kad aš galiu susikoncentruoti į tuos dalykus mūsų visuomenėje, dėl kurių aš išgyvenu ir kurie mane taip negatyviai veikia (juodos mintys ramybės neduoda).
Nepradėsiu mokyti, nurodinėti ar teisti. Nepradėsiu analizuoti, bėdavotis ar kaip kitaip provokuoti įsiutusio „bedarbio“, turguje prekiaujančio vogtais magnetofonais ir geriančio alų, pirkto iš pašalpos, kuri jam buvo sumokėta iš mano mokesčių. Jis to norėtų, bet aš to nedarysiu. Aš geriau papasakosiu apie keistą, bet pasipiktinimą, pavydą, košmarus keliantį socialinį sluoksnį, kuris plečiasi, bujoja ir vis labiau matosi. Aš papasakosiu apie sėkmingą Lietuvos jaunimą.
Jauni studentai, dažnai palikę savo gimtus namus, vyksta į didmiesčius studijuoti bei linsmintis. Pasilinskminę porą metelių, jie pradeda ieškotis darbo (dalis jų kolegų dar apie tai negalvoja, bet jiems jau norisi save išbandyti). Pradžia, be abejo sunki, bet jie noriai dirba už MMA, klauso savo darbdavio ir supranta, kad kol kas jų patirtis ir darbas yra verti tiek pat, kiek traukiniui padangos.
Pastebi gi jaunas studentas, kad noras, iniciatyva bei pozityvumas būdingas ne visiems. Kad dauguma yra tokių, kurie niurzga, zyzia, nori visko dabar, ginčijasi, linki darbdaviui blogo ir visaip kitaip skleidžia savo prakaitą bei tulžį ant visko, kas tik juda. Neužilgo jaunasis studentas tampa niurzglio vadovu (na, atvirkščiai nebūna) – juk niekas nepasitikės darbuotoju, kuris gali tik pakenkti verslui.
Dabar jau studentas - vadovas pradeda mokytis. Jis pradeda sunkiai, daug klysta, niurzgliai jį smarkiai įžeidinėja, bet jis tai priima kaip gyvenimo universitetą ir neleidžia sau pasiduoti ir grįžti į nesėkmingo vargšo niurzglio poziciją. Toks jaunas žmogus toliau mokosi, bendrauja su įvairiais žmonėmis, mokosi verslo. Be abejo, skaito anglų/rusų kalbomis, semiasi žinių interneto platybėse. Jis patikimas, nes stengiasi, nes nori, nes jis dabar - geresnis už kitus. Jis kyla karjeros laiptais ir supranta, kad gali pradėti protingai, neperspausdamas reikalauti pagarbos, didesnio atlyginimo, kad jis savo darbdaviui atneša 20 kartų daugiau pelno nei uždirba atlyginimo.
Visa tai gavęs, jis pradeda galvoti apie savo verslą, bando ieškoti savo pašaukimo (darbas už MMA pirmoje pasitaikiusioje srityje buvo tik pakilimo takas – juk jis nesitikėjo gauti darbo pagal specialybę, būdamas be patirties, net už tą patį apdainuotąjį MMA). Jo draugų ratas – to paties likimo jauni žmonės. Kai kurie iš jų darbinosi nemokamai pirmiems keliems mėnesiams vien tam, kad parodytų darbdaviui, ką sugeba (ir parodo, ir gauna atlyginimus, ir net už nemokamą laikotarpį sumoka, isivaizduojat?!). Jie jau uždirba po tūkstantį eurų, atskaičius mokesčius, dažnai sėdi vyninėse arba vidutinio/žemesnio lygio restoranuose ir diskutuoja ne vien apie orą ar vakarėlį, bet ir apie šalies ateitį, verslo galimybes. Darbdavys juos noriai siunčia į užsienį.
Už tai jų nemėgsta vis dar pačiame žemiausiame sluoksnyje likę bendradarbiai, kurie kaltina valdžią, vadovus, kaimynus, klientus ir visus kitus už savo nesėkmes. Užsienyje jaunieji vadovai mato kitokią visuomenę, mato dar daugiau tokių kaip jie. Jie jaučiasi pakylėti, įvertinti ir laimingi. Jie pradeda kurti šeimas su tokiais pačiais kaip jie.
Šios naujai sukurtos šeimos yra materialiai aprūpintos, pasižymi moderniu požiūriu, sveiku protu. Mokslas čia – vertybė. Sveikata – taip pat. Jų mažai, bet jie laimingi, darbštūs, sveiki. Jiems dar nėra trisdešimties. Orus gyvenimas jiems – jų sunkaus darbo ir energijos rezultatas, o „paprastas žmogus“ jiems, kaip blaivas traktoristas – apie tokį girdėjo, bet niekada savom akim nematė.
Kas blogiausia visoje šiame paveiksle (kuris yra tikras, tuo galite neabejoti), kad kiekvienas iš mūsų gali būti toks. Jiems pasisekė galbūt tik tiek, kad jie kiek jaunesni ir naivesni buvo. Visa kita galioja visiems – vidinė stiprybė sunkiai dirbti net tada, kai sunku ir norisi pasiduoti, mokytis, mąstyti, analizuoti, daryti klaidas, išvadas, klausytis, neapsiriboti tuo, ką turi ir judėti pirmyn.
Todėl Vokietijoje senjorai patys savo rankomis prižiūri 5 lysves savo vynuogių vien tam, kad sezono pabaigoje, po gan ilgo ir sunkaus jiems proceso, galėtų skanauti savo gamybos vyno ir palyginti jį su pereitų metų derliumi. Nes kultūra ta pati, požiūris tas pats. Nes reikalaujama iš savo šalies labai retai, labai atsargiai ir tik to, už ką tikrai yra sumokėta. Nes nesuvokiama, kaip galima nevaldyti savo likimo, o tiesiog sėdėti, burbėti ir laukti to, kas niekada neateis. Niekas neduos nieko už dyką – viską reikės užsidirbti, viskas, ką užsidirbsiu, bus mano.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!