Pamažu pamažu visi jau lyg ir norėtų įsilieti, kaip sakoma, į darbo rinką, ale visus prilaiko įvairių gandų ir neatsakingos žiniasklaidos sklaidomas mitas, kad kažkas negerai pas mus su atlyginimais. Atseit, kažkokie jie klastingai niekingai apgailėtinai netikę. Skubu visus užtikrinti ir nuraminti – Lietuvoje visi atlyginimai be išimties yra labai teisingi.
Tik po žodžių: „Gerai. Sutinku“
Atlyginimai Lietuvoje yra teisingi todėl, kad visi jie nustatyti dviejų suaugusių, sąmoningų ir atsakingų žmonių (arba visišką jų pasitikėjimą turinčių įgaliotinių) derybų ir susitarimo metu. Vienoje tų derybų pusėje įsitaiso atlyginimą mokantis darbdavys, o kitoje – jį norintis už savo veiklą gauti darbuotojas. Abiems jiems vienodai vienas kito reikia.
Nė vienas žmogus Lietuvoje per pastaruosius dvidešimt dvejus metus, kai tik buvo panaikinta sovietinė tvarka apie privalomus absolventų paskyrimus į konkrečias darbo vietas, nepradėjo dirbti, prieš tai savo laisva valia nepasakęs apie jam siūlomą atlyginimą: „Gerai. Sutinku“. Ir netgi dar patvirtino tai savo parašu po darbo sutartimi.
Jei privertė ar apgavo - kvieskit policiją
Jei ką nors šį sutikimą apie atlyginimą privertė duoti kankinimais per darbo pokalbį, žnaibant spenelius skalbinių spaustukais ar netgi dar kažkaip baisiau; grasinimais mirtimi, įrėmus į galvą timpą ar dar galingesnį šaunamąjį ginklą; šantažu, pagąsdinę, kad nesutikus su nurodyta suma po visus Šančius iškabins skelbimus su tavo portretu ir užrašu, kad tu sergi už „Lietuvos rytą“; psichologiniu teroru, paėmę įkaitais tavo auksines žuveles ir kankindami jas tavo akyse kutuliu po pelekais; arba tiesiog pačiupo jėga vos išėjusį iš diplomų įteikimo ir, įgrūdę į 13 maršruto troleibusą, atvežė bei prirakino prie greito maisto restorano kasos - visa tai yra neteisėti veiksmai.
Tokiu atveju reikia iš karto kreiptis į teisėsaugos pareigūnus ir iškelti tokiam darbdaviui baudžiamąją bylą. Dabar, nedelsiant, netgi darbo metu ir nebaigus skaityti šio straipsnio. Net jei gražiuoju pažadėjo mokėti po milijoną per mėnesį, įrašė tą sumą į sutartį, o jau trečius metus moka tik po šimtą ir kas pusmetį (nesutampančios sumos gali ir skirtis nuo pavyzdžio), elkitės taip pat – išjunkit kompą ir kvieskit policiją dėl sukčiavimo stambiu mastu.
Derybose – kiekvienas už save
Dažniausiai derybos dėl atlyginimo įsidarbinant vis tik vyksta teisėtai. Bet čia reikia prisiminti dar vieną dalyką – tose derybose kiekviena iš jos pusių, jei yra sveiko proto ir adekvačiai reaguoja į aplinką, palaiko tik savo interesus.
Darbdavys nori gauti tam tikrus tavo sugebėjimus ir jų pagalba atliekamus naudingus jo įmonei veiksmus, ir visai normalu, kad nori gauti visa tai kuo pigiau. Tu nori tuos savo sugebėjimus ir naudingus veiksmus parduoti, ir lygiai taip pat normalu, kad sieki tai padaryti kuo brangiau.
Taigi kiekvienas pokalbis dėl atlyginimų prasideda nuo pašnekovų svajonių – vienas pasako mažiausią sumą, už kurią svajoja tokį gėrį pasamdyti (jo svajones riboja įteisintas atlyginimų minimumas), o kitas pasako didžiausią sumą, kurią svajoja už tą patį turimą gėrį gauti (va, jo svajonių niekas neriboja). Ir tada ateina eilė argumentams, pagrindžiantiems kiekvieno iš jų svajonės realumą.
Argumentai ir neargumentai
„Aš žinau šalį, kurioje už tai, ką aš darau, moka tiek daug, kiek aš svajoju čia gauti“, – sakai tu ir iš karto nepataikai. Visiškas neargumentas. Nuo tavo troškimo gyventi kuo giliau kakoje priklausys, ar tu dabar apsidžiaugsi, ar nuliūsi, bet faktas yra tas, kad Lietuva pagal gyvenimo kokybės indeksą šiuo metu užima 22 vietą tarp 194 šalių. Gali pagooglinti, jei netiki.
Ką tai reiškia? Ogi tai, kad bent šiek tiek išsilavinęs darbdavys nesunkiai išvardins bent 10 kartų daugiau šalių, negu tu, kur už tokį darbą moka dar mažiau, negu jam leidžia svajoti Lietuvos įstatymai. Ir ką jums po tokių pasisakymų belieka daryti – kiekvienam išsirinkti kurią nors iš savo paminėtų šalių bei valinti ten įgyvendinti svajonių.
Bet jūs vis dar norite susitarti ir likti čia. Todėl ir teks kalbėti apie tai, kas yra čia. „Už tokį atlyginimą, kurį siūlote, neįmanoma oriai pragyventi“, – bandai paimti už gailesčio ir vėl nepataikai. Neargumentas visiškiausias. Jokiam normaliam darbdaviui nė vienos akimirkos neturi rūpėti, kur, kokiam tikslui, kokiems pirkiniams, kieno išlaikymui, kokiems mokesčiams, kokiam maistui, kuriam laikui, kokiai kultūrinei programai ir dar milijardams kitų būdų tu panaudosi savo algą. Tai būtų kišimasis į asmeninį kito žmogaus gyvenimą. Gal tu naktimis rašai milijonų vertus bestselerius arba išpirkų reikalaujančius laiškus, gal laisvu nuo darbo metu užsiimi brangakmenių kontrabanda iš Siera Leonės, gal turi milijardierių sutuoktinį, kuris rūpinasi tavo orumu, o tu eisi į darbą tik tam, kad pailsėtum nuo jo rūpesčio, gal tau tikėjimas neleidžia turėti daugiau negu 666 litus? Tai tik tavo laisvės ir tavo bėdos.
Kiekvienas savo gyvenimu labiausiai rūpinasi pats. O jeigu per pirmus dvidešimt penkerius savo gyvenimo metus tu išsiugdei vienintelį sugebėjimą – paimti kastuvą ir iškasti duobę bei nusprendei, kad to visiškai privalo užtekti tavo oriam likusiam pragyvenimui, tai kaip sąmoningas ir pats už save visai atsakingas žmogus, dabar taip ir gyvenk.
Kasimas toje darbo vietoje, kur tu atėjai, vertas tiek, pabandyk įrodyti, kad daugiau. Štai, pabandymas įrodyti, kad savo veikla esi vertas daugiau ir yra geriausias argumentas: „Aš manau, kad per mėnesį savo darbu galiu sukurti šiai įmonei tokią sumą pelno. Ji atsiras iš to, kad aš padarysiu taip ir va kaip, o visa tai galėsite va ir va kaip paversti pinigais. Atskaičiavus mokesčius, investicijas į tolesnę veiklos plėtrą, akcininkų pelno dalį, administracines išlaidas, manau, kad kokia 30 proc. tos sumos visai nusipelnyčiau gauti kaip savo atlygį. O tai sudaro va tokį skaičiuką“.
Viskas, bet koks protingas darbdavys galės tik bandyti kažkaip dar tikslinti skaičiukus, o tai ir yra tolesnio susitarimo siekimas. O bet koks kvailas darbdavys praranda amą ir gali atsimušinėti nebent savo neargumentais: „Mes mokame tik tiek ir viskas. Derybos šiuo klausimu pas mus nepriimtinos. Kiek norėsiu tiek mokėsiu, nepaaiškinsi“. Tokiu atveju reikia atsistoti, padėkoti už sugaištą laiką ir išeiti. Kai visi visi taip padarys, kvailų darbdavių nebeliks. Arba jie bus priversti dirbti su tokiais pat kvailiais ir galų gale vis tiek jų nebeliks. Ir atlyginimai didės.
Atmatos diversantai ir sabotuotojai
Visą gražią Lietuvos darbo rinką labiausiai gadina tokie parazitai ir šlykštynės, kurie klastingai pasivadinę nuolankiais vergais, o savo darbdavį į akis pavadinę pačiu dievu, drebėdami ir nedrįsdami nė žodžiu paprieštarauti per pirmą savo pokalbį dėl darbo, iš karto nuoširdžiai sutiko su pačiu mažiausiu siūlomu atlyginimu, net nepasirūpino įrašyti nuostatą, kad jis turi būti kas kažkiek laiko peržiūrimas, taip nusipiginę arba net prisigyrę užėmė kažkieno darbo vietą, o paskui visą savo darbo laiką paskyrė griaunamajai veiklai.
Taip, matote, jie kovoja prieš mažą ir neteisingą atlyginimą. Tai kodėl tu su juo sutikai, kai tavęs klausė? Kodėl užkeverzojai savo parašą niekieno nelaužomais pirštais po tokia suma sutartyje? Tokiems atmatoms, savo žodžio laužytojams, diversantams ir sabotuotojams net negali iškviesti policijos, kaip tiems baisiesiems darbdaviams kankintojams iš antrojo skyrelio. Jie atvirai nedaužo, nelaužo įrangos, tyčia nežaloja kolegų, nerauna klientams plaukų. Jie tiesiog nedirba (čia geriausiu atveju) arba tyčia dirba blogai, ir įrodyk, kad gudrus, jog čia ne kokia nors nesėkmė, o tyčinis kenkimas.
Jie, atseit, taip nubaus darbdavį, sužlugdys jo įmonės veiklą ir tada jau jis, skaudžiai pamokytas, visiems pakels atlyginimus. Kokiu idiotu reikia būti, kad taip galvotum ir su kuriuo organu iš viso tą galima sugalvoti? Taip „bausti“ darbdavį, tai tas pats, kaip linkėti vandentiekio avarijos kaimynams iš viršaus.
Dar tipo, šmaikštauja, tinginio pantys: „Kiek moka, taip ir dirbam“. Atlyginimas reiškia užmokestį už padarytą darbą, o ne atvirkščiai. Darbas eina pirmiau. Ir jau pasakei, kai turėjai žodį, kad sutinki, jog jis tiek tebūtų vertas. Nebūna taip, kad vis blogiau dirbant staiga vis labiau ims kilti užmokestis. Ir dar kažkodėl tie smarkiausiai kenčiantys patys iš to pragaro savo noru išeiti neskuba. O kol tokią siurbelę atleidi iš darbo, ir tai vargo būna. Ją juk gina visokie darbo apsaugos įstatymai. Todėl, jeigu jau laikai save vergu (vergovę paprastai koneveikia tie, kurie patys negali įsigyti vergo ir aprūpinti jo darbu), tai tavo vergvaldžiui turi būti suteikta teisė pakarti tave, kai tik ką nors padarai blogai. Tiesiog taip.
Kas yra teisingas atlyginimas?
Jeigu du darbuotojai už tą patį darbą gauna skirtingą atlyginimą, tai kažkodėl neteisingu savo atlyginimą laiko tas, kuris gauna mažiau. O gal iš tiesų teisingas tas mažesnis, o anam permoka? Negali būti! Visiems, aišku, vietoj užmokesčio norėtųsi šiaip mokesčio ir visada vis daugiau.
Tačiau atlyginimo išnykimo iš piniginės pusperiodis visada lygus savaitei ir visai nepriklauso nuo jo dydžio. Todėl dar kartą visai rimtai sakau - kiekvienas atlyginimas, dėl kurio susitarė jį mokantis ir jį gaunantis asmuo, darydami tai teisėtai ir laisva valia, yra teisingas.
Čia kaip kainos Egipte arba kituose arabų kraštuose. Jos visada būna stebėtinai teisingos – tokios, iki kurių nusiderėjo pirkėjas ir pardavėjas. Ir jeigu ką nors nusipirkai trigubai brangiau nei tai padarė tavo bendrakeleivis, juk nesakai, kad tai kažkokia Egipto skleidžiama neteisybė. Sakai, kad tiesiog pats esi trigubai žioplesnis ir nemoki derėtis. Arba tu viską moki, bet ana pusė buvo galingesnė. Ir čia turiu tau gerą naujieną.
Būk pats darbdaviu
Jeigu tiek ilgai skaitęs vis tiek esi šventai įsitikinęs, kad darbuotojai amžinai yra skriaudžiami ir tu puikiai žinai, kaip tai vyksta, tai pats būk darbdaviu ir geriausiai žinosi, kaip išsipešti daugiausiai naudos sau. Arba kaip tik būsi pirmasis, kuris mokės teisingiausius atlyginimus ir be savo verslo klestėjimo, visuotinos darbuotojų meilės dar gausi ir kokią nors Nacionalinę premiją. Patikėk, būti tuo, kuris pats moka atlyginimus, tikrai nėra taip sudėtinga. Bandžiau, žinau.
Užregistruoji kokią nors įmonę, prisisamdai visokių lochų už minimumą (jie juk eina miniom ir su viskuo sutinka, ar ne), jie tau aria galvos nepakeldami, o tu tik botagu pliaukši ir šiupeliu semi pinigus.
Mitas, kad pradėti verslą reikia pinigų. UAB‘ą gali įkurti turėdamas 10 000 litų įstatinio kapitalo, kuriuos gali pasiskolinti, o iš karto po įmonės registracijos vėl atiduoti. O dar būna visokios individualios ir viešosios įmonės. Paskui jau darbuotojai savo darbu uždirbs pinigų tau, o tu nedidelę dalelę grąžinsi jiems kaip algą. Pats gi puikiai žinai, kad taip ir vyksta. Tai junkis prie mūsų. Mums visada reikia tokių sumanių ir visas gudrybes greitai perkandančių žmonių.
Dar galėsi rengti susirinkimus ir skaityti savo darbuotojams šitą straipsnelį be paskutinio skyrelio. O jeigu po to ateis koks nors tavo darbininkas ir pareikš tau ultimatumą - arba pakeli jam atlyginimą, arba jis išeina iš darbo - galėsi civilizuotai su juo pasiderėti, padaryti abipusių nuolaidų ir prieiti prie konsensuso: tu nepakeli atlyginimo, o jis už tai neišeina iš darbo. Ir vėl triumfuos teisingumas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!