Patiko vakar kaip dalinomės kamuoliu. Kai gerai „vaikšto“ kamuolys, tada nereikia gimdyt taškų sudėtingais kamuolio trynimais ir driblingavimais. Galų gale, nėra mūsų komandoje tiek daug individualiai stiprių žaidėjų, galinčių žaisti vienas prieš vieną. Kleiza po pirmų rungtynių sakė, kad kamuolys prastai judėjo – pralaimėjom. Vakar judėjo gerai – laimėjom. Amerikiečiai sako – „sharing is caring“. Tai va vakar pacare'ininom.
Patiko, kad puolime dalyvavo daugiau žaidėjų. Šešis ir daugiau taškų pelnė septyni žaidėjai. Gerai, kad turim aiškiai išreikštą lyderį Kleizą, bet negalim visada tik ant jo statyti žaidimo. Kuo platesnis bus puolimo arsenalas, tuo toliau eisim. Norėtųsi daugiau taškų iš perimetro žaidėjų. Rezervų dar tikrai turim.
Patiko, kad kovojom. Matėsi, kad vyrai susikaupę. Aišku, motyvacijos lyg ir turėtų užtekti, juk Olimpiada ne kiekvieną dieną būna ir t.t. Bet kaip matom, gerai, kad Venesueloj gavom nuo Nigerijos, daugiau motyvacijos, mažiau varžovų nuvertinimo buvo. Kovojom, kad grįžtume į savo vietą, iš kurios buvom iškritę po pirmų rungtynių. Grįžom.
Patiko, kad žaidėm kietai. Kitaip ir negalėjom žaist, nes atletiška priešininkų komanda būtų mus suvalgiusi ir išspjovusi, kaip tai padarė antrankoj. Žaidėm kietai, negailėjom nei savęs, nei varžovų. Gynėmės kietai ir gerai. Praleisti 53 taškus ir laimėti 19 taškų yra gerai. Yra labai gerai.
Patiko Antanas. TV3 jau gali atašaukti būsimus X faktoriaus laidos filmavimus. X faktorius rastas – Antanas K.. Apskritai galvojau, kad Antano pirmos rungtynės olimpiadoje bus su Tunisu. Kažkaip atrodė mažai pasitikėjimo juo. Bet pas Antaną Kalėdų senis vardu Kęstas atėjo šiek tiek anksčiau. Susidėjo viskas ir Antanas sužaidė geras rungtynes. Komanda gavo papildomos energijos, taškų, netikėto psichologinio postūmio.
Šiek tiek keistai atrodo, kad jau antras rungtynes metam mažai tritaškių. Ne tai, kad jie nelenda, bet mes beveik jų nemetam. Nors mest mokam ir tikrai galim. Keista žinant tai, kad mūsų priekis nėra toks žvėriškas ir už visus stipresnis. Iš kitos pusės man žiauriai nepatinka komandos, kurios žaidimą grindžia tritaškiais. Vis tiek ateina ta diena, kai niekas iš komandos neįmeta nuo tos tolimos linijos. Tai dažniausiai būna playoffų diena (lyg tyčia). Tai gal čia ir nėra bloga taktika, grįst žaidimą atakuojant arčiau krepšio, veržiantis link jo. Kemzūra mėgsta aktyvią kovą po krepšiu. However, jei reikės, vieną dieną užmėtysim tais tritaškiais (svarbu nepamiršt kaip). Reikia tikėtis, ta diena bus ketvirtfinalis.
Po antrų rungtynių staiga visi krepšinio ekspertai įgavo daugiau optimizmo ir pradėjo kalbėti, kaip mes gerai žaidžiam ir galim būti olimpiados atradimu, staigmena. Pamiršo tą neviltį po pirmųjų rungtynių. Whatever. Reikia toliau gerinti žaidimą ir eit pirmyn, nesvarbu kelinti išeisim iš grupės, svarbu, kad gerai žaistume. O sąskaitų turim, tiek su rusais, tiek su ispanais. Vakar jau pamatėm, kaip galim žaist su komandom, ant kurių pykstam.
Kaip sako sena lietuvių patarlė – „bijai ispanų ar rusų, nevažiuok į Olimpiadą“. O bijot nėra ko.