Nežinai, kokią staigmeną tau pateiks likimas šiandien: ką sutiksi, ką pažinsi, o ką prarasi. Visada reikia būti viskam pasiruošus. Nusprendžiau papasakoti keletą linksmų savo pažinčių.
Vieną dieną „Skype“ man parašė vienas vaikinas iš Anglijos. Nelabai mėgstu tokias pažintis, bet tada susidomėjau, atrašiau. Taip besirašinėjant paaiškėjo, kad jis labai gerai žino miestą, kuriame gyvenau. Pasidomėjau, iš kur tokios žinios, atrašė, kad anksčiau dirbo ir mokėsi. Kai pasakė, kad mokėsi juvelyrikos, tai tada tik atkreipiau dėmesį į jo vardą. Tada jau aš pažėriau daugybę faktų apie jį, suteikdama nemažą nuostabą. Pasirodo, kad mes kažkada buvome kursiokai ir visai atsitiktinai vienas kitą (tiksliau jis) radom „Skype“.
Su drauge skubėjome išsiimti iš bankomato ką tik pervestų stipendijų. Iki bankomato reikėjo važiuoti troleibusu, o mes tada buvome atradusios gudrybę su talonėliais: parodydavome kontrolieriams senus talonėlius arba žymėdavom dar nepažymėtą pusę (kurį laiką tai labai gerai veikė). Bet tąkart nelabai mums pasisekė ir teko atsidurti mielajam „zuikių“ autobusiuke.
Kadangi pinigų neturėjom , tai draugė mane paliko sėdėti, o ji išskubėjo iki bankomato pinigų baudai. Taip besėdint, vienas vaikinukas ilgai bandė išsiderėti, kad jį paleistų. Nelabai jam sekėsi, vis tiek teko susimokėti, o susimokėjęs dar neskubėjo išlipti, kažko vis ieškojo ir niekaip rast negalėjo. Pamaniau - koks keistuolis. Galop paprašė kontrolierės lapelio ir ant jo ėmė kažką rašyti. Po to atsisuko į mane, sako: „Panele, Jūs kažką čia pametėte“, padavė sulankstytą popierėlį ir tada išlipo lauk. Išlanksčiusi radau jo telefono numerį. Taip užsimezgė pažintis.
Persikrausčiau į naują vietą. Neturėjau nei draugų, nei veiklos, buvo liūdnoka. Vieną vakarą taip nuobodžiaujant, sumąsčiau per „Skype“ susirasti šeimininko sūnų, pamaniau, esam kaimynai, tai susipažinti nepakenks. Įvedus į paiešką vardą išmetė labai daug bendravardžių. Atmečiau visus netinkamus pagal amžių ir gyvenamąją vietą, bet vis vien nemažai liko. Na ką, visiem ir parašiau. Juo daugiau rašiau, juo entuziazmas mažėjo.
Pagaliau, visiem parašius, atsiverčiau internetinę nuorodą, rastą prie vieno iš kontaktų. Savo akimis negalėjau patikėti: ten buvo mano ieškomo kaimyno asmeninis puslapis. Tada nusprendžiau, jei kada nors dar sugalvosiu taip ko nors ieškoti, tai pirma patikrinsiu visas nuorodas. Kai išsiaiškinome, jog esam kaimynai, tai pakviečiau prisijungti prie manęs žaisti badmintono. Taip po truputį užsimezgė draugystė. Tik jam buvo labai sunku suprasti, kaip aš jį sugebėjau rasti per „Skype“, sakė paprasčiau būtų buvę jo tėvo paklausti. Tiesa, iš daugybės išsiųstų mano žinučių kitiems kaimyno bendravardžiams, vos keletas atrašė.
Buvo kažkelintas gimtadienis, sėdėjom su drauge ir mąstėm, ką čia nuveikus. Buvo jau vėlu. Sugalvojom tiesiog žmonėms nervus patampyt. Planas buvo toks: išsirenkam ką nors iš „aukų“ ir skambinam (buvo jau po vidurnakčio), kad pašnekėtume apie bet kokia nesąmonę. Aš skambinau draugės duotais numeriais, o ji mano. Pajuokavusios, nusprendėm skambinti paskutinį kartą. Eilė buvo man, ji davė vieno pažįstamo numerį. Paskambinau ir mane labai nustebino pašnekovo malonumas (na juk ne kiekvienas apsidžiaugia pažadintas kažkokios lunatikės). Jis labai maloniai kalbėjo, net išėjo iš kambario, kad kambarioko neprižadintų. Pamelavau, kad jo numerį surinkau atsitiktinai spaudydama bet kokius skaičius. Atrodo, tas žmogus net nežino, ką reiškia pykti. Kalbėjom gal valandą, tačiau padėjus ragelį viskas nesibaigė, toliau kasdien bendraudavom.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
