Mano istorija. Aš nužudžiau savo sūnų...

Taip, jie viena vertus man padėjo, tačiau kita vertus, pamačiau tikrą mirties mašiną, varomą konvejeriu. Jau dabar matau pasipilančius neigiamus komentarus, bet gal mano rašinys padės susimąstyti jaunoms merginoms? Tai, kas vyksta tokiomis minutėmis, yra „tabu“, nėra su kuo pasitarti, nes tavo pačios mama pirmiausiai pagalvos - „susigadinai gyvenimą, mergyt“.

Tam, kad suvoktum abortų mastą Didžiojoje Britanijoje, turiu tai sulyginti su galvijų ferma. Gydytojai nemato žmogaus, gydytojai tik duoda tabletę ir išstumia pro duris, nes už durų laukia nuleistomis galvomis dar „n“ moterų ir merginų. Sakoma, kad reikia save tausoti iki vestuvių nakties, net jei jauti stiprius jausmus. Tikra tiesa, mielosios... nes už klaidas mokėsite Jus (savo sveikata, dvasios ramybe ir pinigais), o ne partneriai... jiems tai tik danties ištraukimas, kliūties pašalinimas (atsiprašau tų, kurie taip nemano).

Pradėsiu nuo pradžių. Kaip ir daugelis tautiečių, baigiau studijas Lietuvoje ir metus bandžiau susirasti darbą. Patirties man netrūko, nes kol studijavau, septynerius metus dirbau... tačiau net ir su geriausiais norais negalėjau gauti darbo, kad išsilaikyčiau savarankiškai, o gyventi gimdytojos sąskaita - nenorėjau. Taigi, susikroviau lagaminus ir vieną dieną išvažiavau į Angliją.

Buvo kultūrinis šokas. Rodos, žmonės tie patys, o elgesys, kultūra – prie tokio nebuvau pratus. Įsidarbinau ir sėkmingai dirbu iki šiol. Dėmesys Europos merginoms čia padidintas dėl kelių priežasčių: jos turi ES pasą; atviriau žiūri į intymius santykius; ir tiesiog dailiau atrodo...

Lietuvoje turėjau kelias draugystes, bet jos daugiau bučinių nenueidavo. Buvau prieš santykius iki vestuvių ir, kita vertus, buvo baimė – jei pastočiau – negalėčiau vaikelio išlaikyti, tektų mesti studijas ir pan. O į Angliją atvykau tada, kai galėjau pasirūpinti savimi, ir jei bus netyčiukas - ir vaikeliu. Artimo draugo Lietuvoje nepalikau, ir po metų Anglijoje pradėjau dairytis... nes vienatvė - smaugia. Kas pradės svaidytis apie „juodus ir pakių kotus“, toliau tegu neskaito.

Savaitė turi 168 valandas, iš jų 50 darbo valandų, 15 valandų kalbos kursams, 56 miegui, 14 valandų kelionei... taigi, maisto gaminimui, nusiprausimui ir visam kitam lieka 33 valandos. Galėčiau iki minučių surašyti savo rutiną, bet galiu pasakyti, jog kiekvieną minutę jautiesi vienišas. Kaip ten yra liaudies išmintis: „lietuvis lietuviui – vilkas“.

Užteko kartą išgerti viešoje vietoje kavos su lietuviu ir paskui išgirdau gandus apaugusi istorija, kad skiriu šeimą. Jei būčiau to norėjusi, tiesiog būčiau „jį išprievartavus“ namuose ir niekas nebūtų sužinojęs, o dabar – vidury miesto gerti kavą... nusikaltimas??? Tas lietuvis taip man atsidėkojo už vertėjavimą, nes aš nesutikau imti pinigų (tai irgi man pasirodė keista - tautiečiai čia vienas kitam moka už paprastą pagalbą, o kaip tada, kai neturi pinigų? Pasirodo, tada jiems esi nereikalingas...)

Iš prigimties nesu namisėda, todėl dar stengiuosi kuo daugiau nuveikti ir nežiūrėti stereotipiškai į šalia esančius lenkus, indus, pakistaniečius. Juk mokykloje moko, kad visi turime vienodą širdį. Taigi, naivi mergaitė iš Lietuvos provincijos sutiko vaikiną, kurio vardas Waqas.

Jis baigė mokslus Anglijoje, susipažinom per darbe dirbančią šeimą ir pamažu pradėjom susitikinėti. Žinojau, kuo tai gali baigtis, bet vis dėlto ryžausi. Kalbėjome apie šeimą, ateitį kartu, net religinius aspektus (jis musulmonas). Po 6 mėnesių jam atsidaviau, o po mėnesio pradėjau lauktis (nereikalingas aiškinimas apie kontracepciją ir visa kita, mūsų atveju tai nepadėjo).

Kai jam pranešiau, jis nenudžiugo. Pasakė, kad tas vaikas bus trečiarūšis ir bus baisiai nelaimingas... o aš atsakiau, kad jis man bus pirmos klasės extra. Ir, aišku, mes susikibom iš peties. Ieškodama palaikymo, kreipiausi į instancijas išsiaiškinti mūsų vaiko išgelbėjimo galimas perspektyvas. Pasidarė aišku, kad gal ir būtų galima susispaudus gyventi iš pašalpų arba grįžti į Lietuvą su kitos spalvos lėliuku ant rankų.

Bet mano baimė buvo kita - kas, jei susilauksiu berniuko? Kai jam reikės tėvo, kas jį atstos? Kaip, reikės pasakyti jam, kad jo tėvas buvo drąsus liesti merginą, bet nedrąsus pažvelgti jam į akis? Pati augau be tėvo (išsiskyrė) ir žinau, kaip sunku būti tokiu „nuskriaustu“ vaiku. Mano mama man davė visą savo meilę, bet tėvo meilės niekas neatstos. Jo pozicija buvo aiški ir nepajudinama - „abortas, nes tas kūdikis priklauso ir man“; o aš vis galvojau, ką tam vaikui galiu duoti... nekalbu apie litrus ašarų ir ištampytus nervus.

Buvo dar alternatyvų, tokių kaip įvaikinimas, bet kaip žiauriai beskambėtų, negalėčiau atiduoti to, kas mano... ir savęs neklausinėti, ar juo gerai pasirūpinta, kaip jam sekasi ir pan. Po dviejų savaičių pasirašiau nuosprendį sau iki gyvos galvos: žudikė.

Gali būti, tas nuosprendis ne tik žodinis, bet su pasekmėmis neturėti vaikų iš viso. Artimiausiu metu tikrai nežadu tikrinti šios galimybės, bet jei Dievulis duos ir susimylės, atsiųs man angeliuką, būsiu laimingiausia mama pasaulyje. O kol kas priverčiu save nueiti į darbą, tačiau grįžusi namo susigūžiu į kamuoliuką ir stiklinėmis akimis žiūriu į sieną. Negaminu valgyti, sunkiai miegu ir šiaip taip apsitvarkau aplink save.

Jei įdomu, mano ex-draugas vis dar nori mane vesti, gyventi kartu, tik su mažyte išlyga - aš turiu būti tokia kaip ankščiau ir vaikai turi būti musulmonai (nors prieš tai buvo sutikęs su kompromisu: berniukai jo Dievui, mergaitės - mano). Aš nenoriu savo vaikams būti tik indaplove ar namų kombainu. Mes, lietuviai, turim savas tradicijas ir turim kuo didžiuotis. Aš turiu ką duoti savo vaikui. Nors kai kurie principai panašūs, pvz., žinojote, kad istorijos eigoje lietuvės neturėjo paso, o buvo įrašomos į vyro? Bet čia razinos iš kito didelio pyrago.

Todėl labai prašau, prieš paleisdami akmenį, kurio nusipelniau, pagalvokite, ar viską atidavėte savo vaikui, kad jis didžiuotųsi kas esąs, nemenkintų kitų ir matytų visus lygius. Svarbiausia ne religija, įsitikinimai, svarbiausia yra Gyvybė ir Gyvenimas... labai galiuosi, kad šiuos principus pamyniau, bet gal mano išsakytos mintys padės apsispręsti, nes kai ieškojau informacijos internete, buvo gan klaiku.

P.S. Buvo ir daugiau aspektų, kurių nesiryžtu minėti, bet vaiko mirtis buvo patogiausias sprendimas socialinei grupei. Apie tai, kas įvyko, mano šeima nežino tik dėl to, kad nenorėjau užkrauti jiems atsakomybės už mano sprendimus. Manau, jei atvirai, dar viena burna šeimoje, tikrai nieko nesužavėtų, ir giliai širdyje jie pritartų mano sprendimui, bet tai manęs neatleidžia nuo atsakomybės.

--
Išgyvenote panašią dramą? Pasidalinkite savo istorija el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt. Anonimiškumą garantuojame.