Tai kelionė, kai privalai sustoti, išsivaduoti iš bėgančios rutinos gniaužtų ir pradėti pagaliau rūpintis savimi, savo sveikatos būsena, kūnu ir siela į šalį nustumiant lyg šiol atrodžiusius svarbiausius darbus, rūpesčius, kurie pradeda atrodyti bereikšmiais įžengus ant lėktuvo borto, kuris skrenda į IS kelionę, nežinoma kryptimi.

Ir tik pats žmogus, patekęs į šį nežinomybės skrydį, renkasi, ar jis bus pilotas, ar keleivis, ar techninis inžinierius, ar stiuardas. Niekas nežino, kodėl mes patenkame būtent į šį skrydį, su tokiu nežinomu maršrutu, bet visi bando spėlioti, kodėl būtent tu gavai šį bilietą: „matyt, pervargai“, „bronchito pasekmės“, „genai, paveldimumas“, „stresai, mokslai“ ir visa tai tik spėlionės. Labiausiai man patinka filosofinis požiūris į visas tas nepagydomas ligas, jog „nepagydomų ligų nėra“, viskas priklauso tik nuo paties dalyvio, kuris ir pats nenorėdamas leidžiasi į ekstremaliausias išbandymų keliones.

Mano kelionė prasidėjo dar tada, kai man visiškai nerūpėjo mano pačios sveikata, svarbiausia buvo mokslai, darbai, karjera, o pačiai sau laiko tiesiog nerasdavau, nes visą jį eikvodavau, kaip pati maniau, svarbesniems dalykams. Dabar suvokiu, kad gan ilgą laiką nesupratau, kad aš jau ant lėktuvo borto, dalyvauju nežinomoje kelionėje, tačiau galutinai tai supratau prieš pusantrų metų, gražų, nekaltai žalią gegužės rytą su pilna galva tikslų, darbų, planų.

Manau, kad tuo metu buvau įprastas keleivis. Mėgavausi vaizdu pro namų langus, žiūrėjau į siūbuojančias grakščias pušis, ausis džiugino paukščių čiulbėjimas, burnoje malonus, ką tik nuryto gurkšnio kavos skonis ir atsiradęs nežinomas jausmas, toks kutenantis ir nieko baisaus nežadantis. Nuo kojų pirščiukų iki pat smegenų pajutau švelnią elektros srovę, kuri, kaip vėliau sužinojau, vadinasi „Lermito srovės“, klasikinis šios kelionės pradžios simptomas.

Gydytojai tuo metu buvo šaunūs pagalbininkai, nes be jų būčiau nežinojusi, jog esu tame lėktuve ir toliau bučiau neteisingai kreipusi skrydžio kursą. Jie visaip kaip bandė išsiaiškinti mano būklę, turėjo vilties, kad aš ne tame lėktuve su nežinia, nors kaip paaiškėjo po visų įmanomų tyrimų, aš jau buvau ant borto ir nežinia kiek. Jie palaikė mane ir stengėsi išaiškinti, kaip turiu rūpintis savimi ir pakeisti savo dienos režimą įsiklausant į organizmą, kad turiu nepult į paniką, tai buvo viena sudėtingesnių užduočių. Ir visiškai nesupratau kaip turiu įgyvendinti tai, jog sustoti reikia iki pavargimo ribos, kaip ta suprast? Aš juk sustodavau tik tada kai iš nuovargio jau nebegalėdavau nieko daryt ir griūdavau vėlų vakarą į lovą trumpo poilsio.

Emocinė būklė buvo neapsakoma, tas keistas pavadinimas „Išsėtinė sklerozė“ - toks svetimas, toks negražus, bjaurus. Daug pykčio, kad patekau į tą nežinomybę taip neplanuotai. Žodis „nepagydoma“ mane tiesiog siutindavo, išvesdavo iš pusiausvyros, nes net nenorėjau ir nenoriu suprasti jo reikšmės, jis bereikšmis ir nieko iš tikro neapsprendžiantis, kol žmogus nesuteikia jam svarbios reikšmės.

Beviltiškumo jausmas alindavo kūną ir protą, alindavo dar labiau nei ta IS kelionė. Gera psichologinė būklė šioje situacijoje gali labai daug nulemti geros kelionės maršruto eigos link. Labiausiai kelionės maršrutą man padėjo pakeisti mano mylimieji pilotai: mama, brolis, tėtis, gyvenimo draugas, besišypsančios draugės.

Dabar manau, kad jiems buvo žymiai sunkiau nei man išgyventi kelionės pradžią, stengtis matyti mane energingą ir gražią, kad ir kokia tuomet paliegusi buvau. Būti kartu sunkiausiu momentu. Iš tikrųjų nuo tos kelionės, manau, prasidėjo tikrieji mano gyvenimo pojūčiai, vertybės, kas yra svarbu, o kas ne, tikras laimės išgyvenimas, kai vyksta geri kasdieniai dalykai, kurie kažkada buvo bereikšmiai. Atrodo, kad tarsi tau įstato naujas akis, kurios dar plačiau ir geriau mato teigiamus dalykus ir mažiau pastebi nereikšmingas blogybes.

Niekada nepamiršiu, kaip mano mylimasis kasdien lėkdavo iš darbo į ligoninę su mano skaniausia kava ir bandelėmis su klevų sirupu, tos kelios minutės, kol jis pabūdavo ir padėdavo išgerti kavą, nes buvau silpna, tos minutės - jos stebuklingos ir niekas man jų neišraus iš širdies. O dienos, kai atvažiavo brolis su mama... Nebuvo nė minutės, kad nesijuokčiau, atsimenu, kaip skaudėdavo ranką, nes visa lašelinė judėdavo iš juoko.

Jie sužinojo, kad visiškai nebevalgau ir greit atskubėjo, nors sakiau, kad nenoriu, jog mane matytų tokią. Brolis atsigulė šalia manęs ant ligoninės lovos, mamytė - kojūgalyje ir bandėme visi trys įveikti pietus, visa palata mano pakeleivių tas dienas prasijuokė, nes juokėmės iš kurioziškų situacijų, pasakojimų ir iš tos pačios IS maršruto. Taip mano brangieji pilotai pradėjo gelbėti mano kelionę į nežinią. Draugės kaip geriausios stiuardesės neleisdavo nuobodžiauti.

Sau tvirtai tariau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas, kai lankausi ligoninėje ir kad su gydytojais susitiksime tik maloniomis aplinkybėmis... Bet po kiek laiko mano lėktuvas pateko į didžiulę turbulenciją, visai netikėtai sutraukdavo kūną ir susmukdavau ant žemės, todėl ilgą laiką bijojau vonios kambario, nes pirmas susmukimas būtent ten ir įvyko.

Ir vėl į pagalbą suskubėjo visi mano mylimi ir mylintys žmonės, rūpestingi gydytojai taip pat ėmėsi visų įmanomų priemonių, galiausiai mano lėktuvo baką papildė kuru, medicinoje vadinamu interferonu. Net praėjus metams nuo pirmo suleidimo, aš vis tiek paniškai kartą per savaitę bijau dūrio. Šalia visko, kas vyksta, bandau susidraugauti su sveikos mitybos principais, natūralia medicina, vandens aerobika puikiai pramankština, joga mane apramina, ištampo raumenis, leidžia kūnui būti laisvesniam, masažo priemonės praskaidrina, teigiamos knygos sustipriną gerą emocinę būklę, virtuvės eksperimentai mane atpalaiduoja ir džiugina skanaujančius, domėjimasis mokslininkų atradimais suteikia vilties pasiekti mano kelionės tikslą - puikią sveikatą, suprantant, kad daug kas priklauso nuo manęs pačios ir mokslininkai bei gydytojai, kad ir kokie šaunūs, bet nereikia reikalauti, kad jie būtų visagaliais.

Po daug blaškymosi ir ieškojimų drąsiai galiu teigti, kad vieno recepto, kaip jaustis gerai ir būti sveikam, nėra, bet kiekvienas, kuris ieško, tikiu, kad jį atranda. Svarbu, kad ir kokia neviltis beužpultų, nenustoti ieškoti geros būsenos recepto, savęs, laimės akimirkų, nenustoti tikėti, kad tamsos šešėliai pasitrauks ir išauš šiltas, gražus rytojus, kai nebereikės keliauti beieškant savęs, nes būsime tai jau atradę.

Žinau tai, kad ši kelionė mane jau išmokė labai naudingo ir malonaus dalyko - skirti laiko sau, savo pomėgiams, daryti viską atsipūtus, neskubėti, mėgautis akimirkomis, kai jautiesi gerai, gilintis į savo jausmus, mintis ir neužstrigti kasdienybės sūkuryje, nes kelionė tęsiasi ir reikia išgyventi kiekvieną teigiamą mums duotą akimirką. Ir jei manęs paklaustų, ar norėčiau pakeisti ką nors savo gyvenime ,jei tai būtų įmanoma, tai nieko nekeisčiau ir lipčiau į tą lėktuvą su nežinoma kryptimi, kad suprasčiau, kiek daug man duota šiam gyvenime, kiek meilės aplink. Tik elgčiausi, manau, ramiau, labiau apmąstydama savo poelgius, o ne desperatiškai besiblaškydama tarp begalinių informacijos srautų.

Linkiu visiems geros savijautos ir kad kasdien atsirastų priežastis nuoširdžiai nusišypsoti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!