Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad krisdama nuo dviračio taip džiaugsiuos, kad vis tik buvau su šalmu. Jis mane apsaugojo nuo nemenko smūgio, kai mano galva netikėtai susidūrė su kelio dangos plytelėmis. Pradžioje nieko neskaudėjo, nes tuo metu puoliau prie galinio dviračio rato, ant kurio buvo pritvirtinta sėdynė. Joje jauniausias mūsų sūnus rėkė nesavu balsu.
Vyras su vyresnėliu tekinomis bėgo jau mūsų link, numetę savo dviračius. Jaunėlis gulėjo ant šono kėdutėje rėkdamas daugiau iš išgąsčio nei nuo smūgio, kuris jam teko griūnant. Atstumas nuo stulpo iki jo šalmo buvo kokie 10 centimetrų.
Pro šalį ėjo dvi merginos, kurioms buvo visiškai nemotais, kad mes voliojamės ant žemės. Suprantu jas: kažkokia bobulencija su vaiku išsivertė vidury kelio ir užtvėrė visą praėjimą. Reikia čia dabar nulipinėti ant pravažiuojamosios kelio dangos ir apeiti. Siaubas, kiek nepatogumų.
Dėkoju savo vyrui ir tai dienai, kai vis tik nusitempė mane už rankos į parduotuvę, kurioje išsirinkau man patinkantį ir tinkantį šalmą. Prieš tai du metus važinėjausi be jo, nes:
a) sugadina visą šukuoseną;
b) prakaituoja galva ir plaukai susivelia;
c) visi šalmai negražūs (juk aš moteris, net išnešant šiukšles pasidažyti būtina);
d) aš nesportuoju, aš tik važinėjuosi ir mėgaujuos (mano vyrai dalyvauja rengiamuose MTB maratonuose, ten šalmas būtinas);
e) manęs nenutrenks, važiuoju atsargiai, per pesčiųjų perėją dviratį veduosi (taip kaip priklauso);
f) ir kitos „rimtos priežastys“.
2008 m. birželio 10 d. pasirodė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 17 straipsnio 2 punkto pakeitimas, kuris skamba taip: „<...>Dviračio vairuotojai (keleiviai) iki 18 metų, važiuodami (vežami) keliu, privalo būti užsidėję ir užsisegę šalmą. Kitiems vyresniems kaip 18 metų asmenims, dviračiu važiuojantiems keliu, rekomenduojama būti užsidėjus ir užsisegus šalmą“. Tačiau remiantis pateiktais informacijos priemonėse šaltiniais, dviratį laisvalaikiu ar kaip transporto priemonę naudoja 65 proc. jaunuolių ir tik 5 proc. dviratininkų dėvi šalmą, o beveik ketvirtadalis apskritai nenaudoja jokių saugumo priemonių.
Vasarą galima pamatyti visą būrį vaikų, važinėjančių dviračiais be šalmų. Žinoma, dar neteko girdėti, kad policijos pareigūnai rengtų reidus ir gaudytų „bešalmius“ vaikus, viskas paliekama tėvų atsakomybei ir savimonei. Tuo pačiu prisimenu, kaip ir mes su vyresniuoju sūnumi ilgai ginčijomės, kad šalmą būtina devėti ne tik treniruočių metu, bet ir tada, kai „lakstoma laukais su draugais“.
Pagrindiniai argumetai buvo, kad „niekas nedėvi“, „nepatinka ir atrodau kaip durnelis“, „man nieko neatsitiks“. Ačiū Dievui, sūnus išgirdo mūsų reikalavimus ir netgi įkalbėjo savo draugus važinėti dviračiais tik su šalmais (pabandykite įrodyti paaugliui, kad sniegas baltas, o saulė geltona ir suprasite, kaip tai sunku).
Važiuojant be šalmo, net menkiausias susidūrimas su kliūtimi ar stabdymo metu slystelėjęs ratas gali būti rimtos traumos priežastimi. Norint, kad dviratininko šalmas atliktų savo funkciją, jis būtinai turi tikti dviratininko galvai, jį reikia teisingai sureguliuoti ir dėvėti, jį reikia pakeisti po kiekvieno smūgio arba bet kokiu atveju po tam tikro laiko, netgi tuo atveju, jei nesimato jokių pažeidimo požymių.
Jei nesilaikoma šių taisyklių, dviratininko šalmas gali dar labiau apsunkinti eismo nelaimės pasekmes. Taip pat būtina nepamiršti, kad šalmai yra tik pasyvi dviratininkų apsaugos priemonė ir jokiu būdu nepadeda išvengti avarijos. Šalmai skirti tik galimos galvos traumos laipsnio sumažinimui.
Apibendrinant mano mintis „ne į temą“: šiandien darbe sėdžiu dantis sukandusi, dubcę padėjusi tik ant kairio „žando“ šono. Skauda alkūnę, plaštaką, dešinės pusės klubą – gerokai nubrozdinta. Sijono ir palaidinių trumpomis rankovėmis teks kuriam laikui atsisakyti. Tačiau mano veidas ir galva yra sveiki. Viskas atsipirko gana lengvu išgąsčiu ir kelių savaičių pakenčiamu odos niežtėjimu.
Pasirūpinkime savo ir savo vaikų saugumu, nes už jus to nepadarys niekas kitas!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
