Mokėti ar nemokėti mokesčius – štai mįslė

Kaip ten bebūtų, tačiau kalba juk eina apie uždirbtus pinigus, kuriais reikia pasidalyti su valstybe (kuri visiems asocijuojasi tik su 141 „veltėdžiu“ ar „kraujasiurbe“). Paprasčiau tariant – dalį jų tenka paaukoti bendriems valstybėms interesams.

Kyla natūralus klausimas: už ką aš valstybei turiu mokėti mokesčius? Kokias paslaugas ji man už tai suteikia? Normaliam ir sąžiningam žmogui iš tų paslaugų daugiau kančios nei naudos. Nesakau, kad paslaugos nėra teikiamos, tačiau kaip jos teikiamos? Kiek iš to mes, mokesčių mokėtojai, gauname naudos, o kiek žalos? Tokiais ir panašiais klausimais vakar pasiūliau savo draugams ir pažįstamiems padiskutuoti. Sulaukiau audringos reakcijos, prieštaringų nuomonių ir keletos įdomių pasiūlymų.

Klausimai geri, reikia rasti atsakymus. Šiuo atveju nekalbėsiu, ar teisinga mokėti mokesčius, geri jie ar blogi. Geriau apžvelkime, kam jie reikalingi ir kaip mes gyventume, jei jų nesurinktume. Pradėkime nuo pradžios - kam jie apskritai reikalingi. Tam reikia suvokti, kaip ir kodėl atsirado valstybės. Istoriškai viskas prasidėjo nuo didžiojo sprogimo!... Buvo materija. Ne... Per seniai ir per toli.

Geriau pradėkime nuo pagrindų. Visi jūs žinote, kad nuo senų senovės visi žmonės vienijosi į gentis, bendruomenes ir įvairius kitokius darinius (kaip vienaląsčiai susijungė ir tapo daugialąsčiais: augmenija, gyvūnais ir kitais organizmais) – tokia ta evoliucija ir kova už būvį. Kai vienas kaunasi prieš vieną, išgyvena, tikriausiai, stipriausias. Tačiau kai kalba pasisuka apie visuotiną pavojų, išgyvena visuomenė, kuri sugeba susitelkti dėl bendro tikslo. Tęsiant šias paraleles, karo metu būrimasis įgyja visai kitą reikšmę: kurioje pusėje kariai stipresni ir karių kiekis yra didesnis.

Išvada – susivienijus gyventi lengviau ir saugiau. Tokiu būdu atsiranda kastų sistema ir funkcijų pasidalinimas (žmoguje ląstelių dariniai sudaro organus, žmonės susiburia į bendruomenes, gentis, valstybę), t.y. kiekvienas narys turi savo vaidmenį: kažkas žiedžia puodus, kažkas užsiima gyvulininkyste, medžiokle, kažkas iš jų gina tėvynę, kažkas moko vaikus. Ir visam tam kažkas vadovauja, kad organizmas nepakriktų visiškoje anarchijoje.

Mąstant, jog tie, kas gina, moko, vadovauja ir įgyvendina savo pareigas iš tiesų gerai, kartais naiviai mąstant, kad mistinio BVP jie nekuria ir naudos valstybei iš jų nėra, neturi kitos galimybės gauti pajamų išgyvenimui – jie užsiemę nematerialaus gerbūvio kūrimu. Štai todėl mums ir tenka mokėti, kad juos išlaikytume.

Dabar galime ir pakalbėti apie mokesčius. Mokėdami mokesčius valstybei, mes sukuriame tiems žmonėms galimybę išgyventi arba perkame jų kuriamą naudą visi kartu, o ne kiekvienas atskirai. Jie padeda mums kurti mūsų visuomenės, valstybės gerbūvį: gina, saugo, moko, gydo, vadovauja (taip, taip, tai labai svarbu, - kitu atveju viskas grįš į tuos laikus, kada valdžia gaudavo pajamas iš nusikaltelių, reketininkų ir pan.). Galų gale, atpalaiduoja mūsų smegenis nuo papildomo krūvio.

Kai kuriose šalyse, tokiose kaip JAV, švietimas, ugdymas, gydymas yra mokamas (na taip, aukštasis mokslas pas mus irgi mokamas, tačiau valstybė padeda tiems, kurie turi aukštus įvertinimus ir yra perspektyvūs savo valstybės gyventojai). Tuo tarpu kiti surinkti mokesčiais naudojami tikslingai ir kryptingai, ir žmonės tai suvokia. T.y. dalį asmeniškai reikalingų paslaugų perka tas, kam jų reikia, o bendros paslaugos apmokamos kolektyviai iš surinktų mokesčių. Juk kiekvienas suvokia, kad kelio „draugams susimetus“ nelabai nutiesi.. o ir nutiesus, juo važinėti galės tik tie draugai...

Pas mus gi yra viskas kitaip: susimetam visi į bendrą biudžeto „katilą“, o tie, anksčiau paminėti valdantys, sprendžia, kur ir kam juos paskirstyti. Problemos atsiranda, kai jie daro tai kaip nori (nori atima, nori prideda, nori sukuria, nori panaikina). Turiu pritarti tai minčiai, kad sistema nėra tokia skaidri, kokios norėtųsi...

Taigi, vakar dienos diskusijoje iškilo tokie pasiūlymai: galbūt galima padaryti taip, kad kiekviena konkreti ląstelė mokėtų konkrečiai sričiai, su konkrečia paskirtimi ir galima būtų atsekti kiekvieno cento panaudojimo tikslą. Panašiai kaip turime galimybę 2 proc. savo mokesčių skirti ten, kur manome svarbiausia. Skamba visai neblogai, nes matytum, kur panaudojamas tavo darbo vaisius (pinigai) ir pats betarpiškai galėtum stebėti visus procesus ir atsakomybes. Tik kad tai tampa žingsniu atgal, beveik į akmens amžių, link giminingų bendruomenių ir pan.

Kaip ten bebūtų, tačiau kalba juk eina apie uždirbtus pinigus, kuriais reikia pasidalyti su valstybe. O jei tiksliau – susimokėti už iš jos gaunamą gėrį ir paslaugas. Ir visai ne be reikalo tapatinu tai su paaukojimu, nes apie kažkokios naudos gavimą už tuos sumokėtus tūkstančius, vargiai būtų galima šiandiena bekalbėti. Paprastai tariant, pažvelkime, už ką mes mokame ir ką už tai gauname.

1. Sveikatos apsauga. Mokesčių dalis gydymo sistemai, lyginant su kitomis šalimis, dirbančiam kainuoja tikrai nemažai. Tačiau beveik už viską tenka dar mokėti ar primokėti. Nekalbant jau apie „pakištukus“ gydytojui ar medicinos paslaugas teikiančiam personalui. Žinoma, yra papildomi sveikatos draudimai, kurie apmoka lovadienius, vaistus, privačios gydymo įstaigos gydytojų konsultacijas ir t.t. Bet ar dažnas iš mūsų gali leisti sau papildomai apsidrasti? O štai „nemokamo“ kramtymo be skausmo ir dantimis beveik nelikę net iliuzijose.. kas sugebės išlaukti tris mėnesius nekramtęs?

2. Socialinė apsauga. Ar 45 proc. nuo tavo atlyginimo yra ta suma, kuri leistų tau susirgus normaliai pragyventi? O gal 600 Lt bedarbio pašalpa leistų normaliai gyventi, kol susirasi kitą darbą? Apie kažkokias pensijas net nekalbu, nes dabartinėmis sąlygomis žmonės stengiasi tik išgyventi, visiškai negalvodami apie kažkokią pensiją, kuri galbūt bus mokama po keliasdešimties metų.

Tiesa, kadaise mūsų valdžiažmogiai pradėjo įgyvendinti projektą „kaupiamieji pensijiniai fondai“ (kilnus tikslas leisti kiekvienam iš dirbančiųjų susikaupti sau pinigus patiems), tik kad kilnus tikslas ir liko kilniu tikslu. Krizė „pakoregavo“ valdžiažmogių požiūrį į privačius pensijų kaupimo fondus: dabartinės likusios įmokos bus „suvalgytos“ administravimo kaštų, o grįžti atgal į „SODRĄ“ – galimybė nenumatyta. Tiesa, mūsų kartai, ko gero, ir tos pensijos nebereikės, pensijinis amžius padidintas iki 65 metų, o su tokiu valdžios požiūriu į jau minėtą sveikatos sistemos finansavimą, tuoj į darbą ir karstus atsinešime... kolegos ir palaidos „neatsitraukdami iš gamybos proceso“ pietų pertraukos metu.

3. Švietimas. Daželiai, lopšeliai ir kitos ikimokyklinės įstaigos kainuoja mažiausiai pora šimtinių per mėnesį, prieš mokyklinius metus arba rugsėjį visų tėvelių kišenės gerokai paplonėja. Mokėti tenka bet kuriuos atveju – lanko vaikas ar atostogauja. O kur dar papildomos priemonės vaiko ugdymui? Situacija ne itin gerėja ir vaikui pradėjus lankyti mokyklą – tenka mokėti ne tik už knygas, mokymo priemones, tačiau ir „mestis“ klasės remontui, ar kaip kitaip paremti mokyklą.

Baseinas, dainavimo pamokos ar futbolo treniruotė – ir vėl tenka atseginėti išbadėjusią piniginę... kiekvienas būrelis – šimtinė... net vaikų žaidimo aikšteles to trokštantiems tenka finansuoti patiems.. Kas, kad kiemas daugiabučių namų apsuptas ir tikrai ne privati valda. Apie mokymąsi po vidurinės jau net kalbėti neverta. Tai net oficialiai įteisinta kaip mokama paslauga.

4. Gatvių, kelių ir pačių miestų, miestelių priežiūra. Kaip už mūsų pinigus atliekami visi šie darbai, akivaizdžiai įrodo situacija miestuose ir keliuose kiekvieną pavasarį. Automobilių servisams pats darbymetis, ko gero, ateina kovą, kai visi automobilių savininkai būriais traukia tvarkyti automobilių pakabų. Jei automobilių servisai būtų valstybinės įmonės, dar suprasčiau – valstybė sukuria papildomą pajamų šaltinį ir darbo vietas. Dabar gi darbo gauna beveik išimtinai tos pačios kelių priežiūros tarnybos.

5. Specialiosios tarnybos. Na, čia vienintelė vieta, iš kurios galima sulaukti pagalbos. Ne veltui Lietuvos visuomenė labiausiai pasitiki ugniagesiais.. Bet ir tai... Kol greitoji pagalba ar policija atvažiuos, kartais gali ne tik kojas užverst, bet dar ir tuščiomis kišenėmis likti. Gerai dar, kad bent nuo kaimyno namo tavasis nespės užsidegti, kol iš savivaldybės centro kokia dar puikiai TSRS laikus menanti gaisrinė mašina atvažiuos.

Tiesa, ir ta pati gali būti tuščia, nes gaisrininkai, kaip užimti žmonės, gali būti nespėję vandens prisipildyti. O greitoji pakalba... kai „mes – ne dievai“. O aš kas? Dievas Asklepijas? Tačiau teisybės dėlei reikia paminėti, kad esant išties kritinėms situacijoms, jie beveik „materializuojasi“ per 5-10 minučių (sūnui buvo prasidėjęs anafilaktinis šokas).

6. Krašto apsauga. O kas čia mus puls? Nuo ko mus saugoti? O jei ir puls kokia didžioji kaimynė, tai per pusdienį viską nuo žemės nušluos, nespėjus mums nė tų kelių tūkstančių kareivėlių ant kojų sukelt. Na, taip... yra NATO. 2009 metų VIP programa, keli miljonai išleisti kažkokiems mistiniams „super duper“ robotams, kurie neatitiko standartų ir jie netinkami naudoti, o juk tų milijono litų sumoje ir mano įmokėti keliasdešim ar keli šimtai litų. Ir jie buvo „išmesti“, išmestos mano kelios dienos darbo (jei pinigus vertinti kaip darbo valandas). Įdomu, kiek dar tokių projektų, kur „voliojasi“ mano, tavo, draugų ir pažįstamų darbo valandos?

Apžvelgus visą mokesčių mokėjimo ir naudos paveiksliuką, akivaizdu, kad vis labiau kyla noras, anot tautos išminčiaus „...tada nafig...“. Visi mąstantys šia tema, pradedant Laisvosios rinkos institutu ir baigiant išsilavinusiomis personalijomis (Prof. Lazutka, Doc. Maldeikienė, net banko analitikas R. Rudzkis) mokesčius komentuoja panašiame kontekste: mokame nepagrįstai daug, gauname nepagrįstai špygą.

Elementari „..nafig..“ pasekmė: vokeliai, baltarusiškas kuras, šnapsas ir cigaretės, visuotinis atsiskaitinėjimas grynais servisuose, kirpyklose, Gariūnuose be kvitų ir jokios apskaitos... galima tęsti iki begalybės. Jūs paklausite – o kas negerai, jei visiems gerai? Čia šuo ir pakastas – vieno be kito nebūna... arba šuo uodegą vejasi, arba uodega judina jį.

Užuot aiškinus, kokie valdžiažmogiai švaistūnai, imant atlyginimą vokelyje ar nemušant kvituko kasoje kiekvieną kartą reiktų pamąstyti – o kas sumoka už močiutės lovadienius, vaiko mokymą, kelio duobės užlopymą ar gaisro gesinimą. Tereikia pažvelgti į akis priešais stovinčiam pirkėjui „siurbėlei“ valdininkui ar „žiopliui“ vairuotojui, oficialiai gaunantiems atlyginimus, ir paklausti atviru tekstu: kvito nemušiu – ar sutinki mokėti už mano vaiko darželį?

Žinoma, yra ir kita alternatyva – visuotinai susitarti ir nemokėti jokių mokesčių. Tik tuomet iš anksto tektų pasistatyti žeminę be elektros ir patogumų. Ir net tai būtų labai sunku padaryti – juk ir žeminei reikia vietos žemėje, o ji kam nors priklauso – taigi, grįžtame prie pradžios...

Vietoje išvadų: ar žinote, kad kiekvienoje Lietuvos apskrityje buvo nustatytos įmonės, daugiausiai nesumokėjusios mokesčių dėl atlyginimo mokėjimo „vokelyje“. Už šiuos nuslėptus pinigus Klaipėdoje 274 vaikai galėtų lankyti renovuotus darželius, 23 žmonės turintys judėjimo negalią gautų vežimėlius ir t.t. Juk ne kiekvienas asmeninės naudos siekis yra naudingiausias. Civilizacija tai įrodinėja jau ne vieną šimtmetį. Kada išmoksime jos pamokas ir mes?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!