Štai ir prasidėjo 2012 metų Olimpiada. Neaidėjo šūviai kaip buvo 2008 m., regis, viskas bus gerai. O tą tikėjimą, kad viskas bus gerai, pastiprino Rūtos Meilutytės gautas aukso medalis. Mes visi tryškome džiaugsmu ir, regis, ta akimirka suvienijo visus lietuvius tarsi Sausio 13-oji ar Baltijos kelias.
Bet tik staiga pakšt vienas akmenukas į mūsų langą – Meilutytė pristatyta beveik visu 95 proc. kaip britė. Po to panelė turėjo dievagotis, kad ji lietuvė ir taškas.
Negana tokio akibrokšto, britams užkliuvo mūsų krepšinio fanai, kurių nė iš tolo nepridėsi prie viską laužančių lenkų ar kitų aistruolių – karštuolių. Tad prisiminkime, ar buvo kada nors, kad mūsiškiai sukeltų masines muštynes po varžybų arba suniokoję stadioną, kad po to kelioms dienoms reiktų jį uždaryti remontui? Aišku, kad ne. O gal aš ką nors praleidau? Mūsiškiai fanai, galima sakyti, yra patys mandagiausi.
Žinoma, ne paslaptis, kad ir triukšmingiausi. Bet juk savo komandos palaikomos ne tik dėvint simboliką, bet ir raginančias ar džiaugsmingais šūkiais. O jeigu kam nors pasirodė, kad rankų pakėlimas tolygu Hitlerio pasveikinimui, tai, manau, čia paties policininko problema. Ir apskritai, jeigu pats policininkas nesusitvarko su savo psichologija, tad kas galų gale jam leido dirbti tokį atsakingą darbą ir dar, savaime aišku, kaip pareigūnui, ginklą turėti? Ar tik ne per tokius policininkus Londone ir kitur kildavo masinės riaušės? Bet tai tiek to.
Tad pasvarstykime, ką mes patys galėtumėme padaryti, kad tas daugiau nepasikartotų? Pirmas variantas - Vilniuje susirinkti prie Britanijos ambasados ir iškėlus rankas pastovėti ir taip kultūringai paprotestuoti prieš nelabai gražius britų poelgius.
Antras variantas - tai visi lietuviai, dirbantys Britanijoje, socialinių tinklų pagalba vieną dieną turėtų susitarti, kad nuo 10 iki 15 min. pavėluos į darbą. Kas baiminasi, kad gali išmesti, tegu neišgyvena, nes lietuviai yra uolūs darbe, todėl direktoriai ar brigadininkai atlaidžiai į tai žiūrės. O dar geriau būtų pavėlavus į darbą ateiti pasidabinus lietuviška simbolika.
Tik taip mes, kultūringomis priemonėmis, galime priversti didžiąsias valstybes gerbti save. Kaip sakoma vienoje patarlėje: „Jeigu pats už save nepastovėsi, tai už tave niekas nepastovės“.
Ir pabaigai pasakysiu, kad man dingo bet koks noras važiuoti į Britaniją uždarbiauti. Dabar supratau, kad mes esame jiems tik antrarūšiai, kurių nuopelnus arba darbo jėgą galima pasisavinti, o personas uždaryti į daboklę net dorai nepaaiškinus, už ką. Jeigu važiuosime uždarbiauti į tokią šalį, tai turėkime mintyje, kad važiuosime vergauti, nes čia susiklosto viduramžiškas pono ir vergo santykis, o ne XXI a. darbdavio ir darbuotojo santykis.
O dabar norėčiau paklausti, ką mūsų ambasada veikė tuo metu, kai su mūsų tautiečiais buvo elgiamasi kaip su baudžiauninkais? Tad pamaniau, gal ambasadorius jau pavargo eiti savo pareigas?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
