Lengvai susirandu vietą atsisėsti, kadangi keleiviai jau stovi eilėje prie vartelių, nors jie dar neatidaryti ir oro uosto personalo – nė kvapo.
Prisimenu, kai važiuodavau namo iš mokyklos, visi irgi taip susispaudę stovėdavo prie gatvės ir laukdavo autobuso – kitaip gali nebetilpti į jį. Nustembu pamačiusi, kad bene pusė žmonių stovi „Priority Boarding“ eilėje – reiškia, nusipirko už keletą papildomų eurų pirmenybę įlipti į lėktuvą. Deja! Oro uosto darbuotojai atidarius „Priority Boarding“ eilę, paaiškėja, kad besiveržiantys lietuviai „Priority Boarding“ bilietų neturi.
Darbuotoja dar kartą klausia: „Ar yra keleivių su „Priority Boarding“? Kviečiame juos praeiti!“ Iš galo prasibrauna keli keleiviai ir ši eilė vėl uždaroma, o joje stovintiesiems baksnojama į užrašą ir dar kartą paaiškinama, kad jie stovi ne toje eilėje.
Kyla sujudimas, žmonės iš vienos eilės lenda pro užtvėrimus į kitą eilę (čia stovintieji piktai atstato pečius), kiti bėga į galą, priekyje stovėjusi juodaplaukė „Louis vuitton“ rankine lietuviškai užrinka: „Durnė! Koks jai skirtumas pro kur praeisim!“, aplinkiniai juokiasi...
Galiausiai praėjus vartelius, iki lėktuvo keleiviams reikia nueiti patiems – lėktuvas stovi visai prie pat oro uosto, todėl nevežama su autobusu.
Čia prasideda tikros greitojo ėjimo varžybos – tie, kurie prašovė atsistodami į ne tą eilę, dabar atsiima pralenkdami bendrakeleivius. Štai „Louis Vuitton“ panelė jau skuodžia į priekį, kirsdama sužymėto tako kampus, bet apsauginiai darbuotojai nereaguoja, jie užsiėmę kitu lietuviu, kuris eidamas iki lėktuvo nusprendė užsirūkyti.
Vilnius, Vilniaus oro uostas, liko dvidešimt minučių iki „AirBaltic“ skrydžio į Rygą. Oro uosto darbuotoja patikrina mano kelionės dokumentus nė nepažvelgdama į mane. Užtat ji gerai nužiūri mano lagaminą ir reikliu balsu subumba: „lagaminą dar įdedat į šitą rėmą“. Pagalvoju, kad skamba ne visai taip, kaip Heathrow oro uoste girdėtas „Excuse me, ma‘am, could you please put your bag into this frame, just to make sure it is not too big for the cabin size“ (atsiprašau, ponia, gal galetumėt (prašau) įdėti savo lagaminą į šį rėmą, tiesiog, kad įsitikintumėme, jog jis ne per didelis rankinio bagažo dydžiui).
Lėktuve pasitaiko vieta sėdėti priešais vyrą su mažu vaiku ant kelių, kuris turbūt įsivaizduoja, kad mano sėdynės atlošas yra bokso kriaušė. Tėveliui ši idėja pasirodo labai smagi ir jis smūgius paantrina bosiniu įgarsinimu. Atsiprašau savo kaimynės, kad praleistų praeiti į tualetą, jos gilus atodūsis išgąsdina net mažąjį boksininką už manęs, bet praėjimą gaunu. Užtat tualete būdama ir aš atsidūstu, kai durų rankeną nervingas keleivis paklibina trečią kartą.
Londonas, Gatwicko oro uostas, liko daugiau nei valanda iki „Ryanair“ skrydžio į Kauną. Mane išlydintis draugas anglas jau irgi atpažįsta lietuvius iš tolo, vos įėjus į oro uostą.
- Iš kur tu žinai? – klausiu, kai jis vėl kumšteli rodydamas mano tautiečius.
- Iš veido bruožų, iš manierų, iš žvilgsnių, iš drabužių: neskoningų, sportinių arba pernelyg seksualių, su iš tolo šviečiančiom brangių ženklų etiketėm.
- Ačiū, – sakau, – tai štai ką galvoji apie mano stilių... Be to, ant manęs neįžiūrėtum nė vieno garsaus prekinio vardo.
- Ir dar jūs, lietuviai, labai bijot stereotipų. Apibendrinimai gi nesako, kad išimčių nėra, jie tiesiog pateikia ryškiausius tendencingus bruožus.
Greitojo ėjimo varžybas iki lėktuvo vėl pralaimiu ir man atitenka bene paskutinė vieta prie dviejų susigūžusių kinių. „Vargšelės“ – pagalvoju – juk visas lėktuvas – vien lietuviai, net aptarnavimo personalas kalba beveik vien tik lietuviškai.
Įpusėjus skrydžiui prasideda puotavimas – jei ne valgių, tai bent alaus, ir ne bet kokio, o „savekiško“ – Ryanair įtraukė į meniu ir lietuviško alaus. Lėktuvas šurmuliuoja, jaunas vyras, pirkdamas kvepalus, bando iš stiuardo išsiderėti priedo bent vieną kvepalų mėginuką, iš kelių kampų girdisi vaikų verksmas, o „Ryanair“ garsiakalbiai kone kas dešimt minučių ragina keleivius nusipirkti dar maisto, bedūmių cigarečių, loterijos bilietų, ir t.t. Lengva turgaus atmosfera, prisimenu, maždaug to tikėjausi prieš skrydį iš Milano į Romą su pilnu lėktuvu italų, bet aš tada klydau.
Vos lėktuvui palietus Lietuvos žemę, sutrimituoja pranešimas, sveikinantis dar kartą pasiekus kelionės tikslą laiku, ir garsiai spragsi atsegamų diržų sagtys. Stiuardesė lietuviškai paragina likti su užsegtais apsaugos diržais iki lėktuvas sustos, bet jos balso nesigirdi per įjungiamų telefonų muzikėles (nors jie irgi turėtų būti išjungti iki sustojimo). Prieš mane sėdi du įkaušę vyrukai ir vienas iš jų užvertęs galvą rėkia: „Kas važiuoja į Klaipėdą?!“ Niekas neatsako, dvi kinės prie manęs dar labiau susigūžia, bet rėksnys neatlyžta: „Alio, klausiu, kas važiuoja į Klaipėdą?!“ Galiausiai atsiliepęs keleivis vėliau pasigaili.
Diuseldorfas, Diuseldorfo oro uostas, liko apie pusvalandį iki „AirBerlin“ skrydžio į Ciurichą. Nors išvykimo salėje vietų atsisėsti yra daug, beveik visos užimtos. Atsisėdusi laisvo suolo kampe apsidairau - aplinkui sėdi daugiausia kostiumuoti verslininkai su laikraščiais, kompiuteriais, telefonais rankose, prie tuoj atidarysimų vartelių stoviniuoja vos keli žmonės.
„Entschuldigen Sie bitte, ist hier noch frei?“ (atsiprašau, ar čia neužimta?) – klausia manęs besišypsanti pagyvenusi moteris. „Ja, sicher“ – atsakau, ir truputį pasislenku į šoną. Pasislenku ne todėl, kad vietos jai atsisėsti būtų per mažai, bet todėl, kad žinau, jog vokiečiams ir šveicarams svarbu išlaikyti fizinį atstumą ir net vos prilietę kitą žmogų rankinės kampu, jie atsiprašinės bei jausis nejaukiai. Tuo tarpu lietuviams rankinės ir portfeliai dažnai atstoja skydą – ar pastumti nenaudėlį, neduodantį tau atsisėsti, ar žioplį, trukdantį praeiti, ar, ginkdie, paauglį, bandantį įlipti į troleibusą prieš tave – visad pravers.
Pakilus į dangų, žvelgiu pro langą ir galvoju, kad keliaudamas geriau pažįsti ne tik svetimus krašus, bet ir save. O keliaudamas vienas labiau atkreipi dėmesį į detales. Šįkart – įspūdingą debesų architektūrą, vietomis besiraukšlėjantį reljefą, saulės atspindį ežeruose. Tiesą sakant, daugiau nelabai kokių detalių iš to skrydžio ir atsimenu, viskas praėjo taip lengvai ir sklandžiai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!