Nors širdyje ir džiaugiausi bei ilgėjausi artėjančios laisvės, bet vis dar privalėjau vykdyti nuobodžias seržanto pareigas divizijos ryšio batalione. Retsykiais praskaidrindavo dieną išvyka į poligono vadavietę, kuri buvo už 15 kilometrų nuo Karaliaučiaus miesto pakraštyje esančio karinio poligono, retu mišku apaugusioje dykvietėje. Ten turėjau reguliariai užvesti ir „pradirbti“ prieštvaninės konstrukcijos dyzelį, sukantį gremėzdišką elektros generatorių, kuris esant reikalui turėjo vadavietę aprūpinti elektros energija.
Baigiant eilinį kartą tuos patikrinimo ruošos darbus toptelėjo netikėta mintis, kad tuos 15 kilometrų dar spėčiau iki karinio dalinio ir vakarienės kareivių valgykloje įveikti slidėmis. Mane atvežęs sunkvežimio vairuotojas estas Miulcas man patarė to nedaryti ir geriau grįžti atgal su automobiliu, kuris buvo skirtas specialiai tam reikalui, tačiau rusas Belaziorovas pritarė, kad sumanymas mano tikrai geras, tik prie poligono užtvaros ir kelio pradžios į miestą pasakė, kad aš pasukčiau kairėn pusėn. Aš tik nusijuokiau iš jo žodžių, nes puikiai žinojau, kad kelias į miestą ir karinį dalinį eina tik į dešinę pusę, o pasukus į kairę gali pakliūti į bekraščio poligono dykynes, kurios tęsiasi daugiau nei šimtą kilometrų.
Lauke spaudė kokių penkiolikos laipsnių šaltukas, tačiau įsibėgėjus su slidėmis buvo netgi šilta. Pusiaukėlėje link poligono užtvaros mane aplenkė su sunkvežimiu važiuojantis Miulcas, kuris sustojęs dar kartą primygtinai pasiūlė parvežti mane į dalinį, tačiau aš atsisakiau jo paslaugų ir nutariau pasportuoti prieš dembelį, parlėkti į dalinį savo eiga.
Jis numojęs ranka į mano užsispyrimą vienas nuvažiavo miesto link. Netrukus jau buvau prie poligono ženklo, bet čia kažkas man atsitiko, kad aš nelauktai sutrikau ir kažkodėl pasukau ne į miesto pusę, bet kairėn kaip ir buvo pataręs Belaziorovas. Nežinau, kodėl pasimečiau, bandžiau grįžti atgal, bet jau neradau pėdsakų ir toliau čiuožiau jau tikėdamasis geitai pamatyti kokią nors sodybą, kad galėčiau paklausti kelio į Karaliaučiaus miestą.
Laukas buvo kalvotas, nusėtas retomis eglaitėmis ir vis tikėjausi, kad nusileidęs nuo kitos kalvos būtinai išvysiu kokią nors sodybą jau sparčiai temstančiame horizonte. Tačiau ėjo valanda po valandos iš už horizonto jau pasirodė ir mėnulis, o šaltukas sustiprėjo iki kokių 25 laipsnių šalčio.
Šalčio nejaučiau, tačiau pradėjau pavargti, o laikrodis man ant rankos rodė beveik vidurnaktį. Dar kurį laiką pačiuožęs su slidėmis supratau, kad turiu prisėsti ir pailsėti, - susiradau skarotą eglę ir netoli jos prisėdęs ant kelmo ir nugara atsirėmęs į jos kamieną nutariau atsipūsti kokią valandėlę, kad sukaupęs jėgas galėčiau toliau čiuožti tikėdamasis surasti kokią nors sodybą. Buvau ganėtinai sušiles nuo spartaus čiuožimo, jaukiai švietė mėnulis ir aš nejutau jokios baimės, galimas dalykas, kad netrukus netgi prisnūdau.
Sapnavau kažkokį sapną, kad girdžiu balsus, kur kažkas ginčijasi. Vienas viršesnis balsas sako kitiems, kad rusų kareivis viduryje laukų paklydo ir sušals, jei tu jam neparodysi kelio. Kitas balsas atsakė - „taip, tuoj mes pasivertę vilkais jį sudraskysime, kad neliks net jokio skutelio iš jo“. Pirmasis balsas jam atsako - „nereikia taip daryti, jis toks pats vargšelis kaip ir tu pats su savo broliu, nusileiskite žemyn ir parodykite jam kelią“.
Matyt, buvau gerokai prisnūdęs ir staiga pabudau iš šio malonaus sapno. Mėnulis jau buvo pridengtas debesų šešėliais, o iš tolo pamačiau einančius kažkokius du vyrus, vienas iš jų po pažastimi nešėsi kirvį, o kitas - dvirankį pjūklą versti medžiams, jie atrodė tarsi ėjo kažkur namo iš miško ruošos darbų ir išvydę mane sėdintį po egle pasuko manęs link. Priėjęs arčiau vienas iš jų garsiai sušuko - „stokis, nes mirtinai sušalsi“.
Aš pabandžiau atsistoti, tačiau užtirpusios kojos nelabai manęs norėjo klausyti. Vienas iš vyriškių ištiesė man savo ranką pagelbėti atsistoti, tačiau imdamas ją aš užčiuopiau tiktai orą. Šiaip taip atsistojau ir paprašiau, kad jie leistų eiti man kartu su jais, nes esu paklydęs ir nežinau, kaip rasti kelią atgal iš šios vietos, o ryte parodytų kelią kaip patekti į Karaliaučiaus miestą.
-Su mumis tau eiti negalima,- pasakė vyras. - Tačiau keliaudamas šia kryptimi tu už maždaug šešių kilometrų pasieksi sodybą, kur galėsi bent jau šiltai praleisti naktį.
- Kodėl gi negalima?, - paklausiau.
- Negaliu nieko tau aiškinti, - atsakė jis. - Eik, kur parodžiau, o jeigu nenorės įleisti vidun, pasakyk kad Petras su Aleksu siuntė pas juos. Ir dar pridėk, kad ir mes netrukus aplankysime juos abu su broliu, kai tik galėsime tai padaryti...
Aš dar norėjau su juo pakalbėti, bet pamačiau, kad kitas vyras kažkur jau pradingo, o ir tuo metu kol žiūrinėjau, kur jis yra, ir manasis pašnekovas tarsi ištirpo ore. Vėl likau visiškai vienas miške tada nieko nebeliko kaip tik judėti jų parodyta kryptimi. Po kurio laiko pajutau tarsi mane kas sektų ir netoliese manęs skersai kelią perbėgo kažkoks didžiulis šuo, o stabtelėjęs pamačiau, kad mane didžiuliu ratu apsupo vilkų ar palaidų kaimo šunų gauja.
Aplinkui, kiek mačiau, žibėjo jų akys, tačiau jie nesiartino prie manęs ir lyg kažko laukė. Nežinojau, kaip elgtis, tik staiga toptelėjo mintis, kad su slidės lazda galiu imituoti šautuvą, o rankų pliaukštelėjimu šūvio garsą. Keletą kartų pliaukštelėjau delnais prisidėjęs prie peties slidininko lazdą ir nors tai nepadarė jiems jokio įspūdžio, jie vienas po kito iš lėto nusliūkino savo keliais. Dar po kiek laiko čiuožiant keistų vyrų nurodyta kryptimi miškas pradėjo retėti ir aš vėl pasirodžiusio mėnulio šviesoje gana toli išvydau sodybos kontūrus. Tai suteikė naują jėgų antplūdį ir aš po keliolikos minučių jau beldžiau į sodybos duris.
Po gana ilgo laiko kažkas atsiliepė viduje, bet pasakė, kad manęs neįleis vidun ir kad eičiau kitur ieškoti nakvynės. Prašiau, kad leistų, nors ant grindų pernakvoti, nes esu paklydęs ir sušalęs, bet sodybos šeimininkas buvo nesukalbamas, jis kategoriškai pareiškė, kad man čia vietos nebus ir kad keliaučiau savo keliais.
Nusivylęs garsiai pasakiau, kad Aleksas su Petru man sakė, kad mane čia priglaus nakčiai...
Tada įvyko netikėtas dalykas - durys staiga prasivėrė ir senyvas vyras išejo laukan, laikydamas kirvį drebančiomis rankomis. Aš pakėliau rankas parodydamas, kad aš nieko pavojingo neturiu ir esu visiškai beginklis, tačiau jis vis vien apčiupinėjo mano kišenes.
- Kur tu matei Petrą su Aleksu? - paklausė jis manęs drebančiomis lūpomis,v is dar įtariai žvelgdamas į mane.
- Štai ten, miške už kokių šešių kilometrų nuo čia - jie man ir parodė kokia kryptimi ateiti pas jus, sakė kad mane čia priglaus ir duos nakvynę, - atsakiau aš, pajutęs, kad reikalai krypsta geresnėn pusėn.
- Ar mums nieko nesakė jie perduoti? - pasiteiravo jis, jau įleisdamas mane trobon.
- Sakė, kad dabar jie dar jie negali jūsų aplankyti, bet tai ruošiasi padaryti netrukus, kai tik jie turės tam daugiau laiko, - atsakiau aš, jau su džiaugsmu suprasdamas, kad tikrai gausiu šiltą nakvynę trobos viduje.
Nors jau buvo trečia valanda nakties, šeimininkė ėmė ruošti stalą vakarienei, o aš apsidairęs po trobą pasakiau, kad jų būstas man labai primena mano senelio kaime namus. Jie paklausė, iš kur esu aš. Pasakiau, kad esu lietuvis, pašauktas tarnauti rusų kariuomenėn. Jie manim nepatikėjo ir paprašė ką nors pasakyti lietuviškai. Aš pasakiau keletą frazių gimtaja kalba. Tada jie tapo daug draugiškesni man ir pasakė, kad - Petras ir Aleksas - tai jų sūnūs, kad jie prūsų tautybės, o juos sušaudė rusai, kuomet okupavo Karaliaučiaus kraštą kaip ir kitus jaunesnio amžiaus vietinius gyventojus.
- Negali būti, - sušukau aš. - Juk jie gyvi ir negali tik dabar pas jus ateiti.
Paprašiau parodyti, jeigu turi kokias nors nuotraukas, nes gerai mačiau juos ir įsidėmėjau veido bruožus.
Šeimininkė atnešė man albumą ir vienoje nuotraukoje aš tikrai atpažinau naktį sutiktus pašnekovus - bent jau vieną iš jų, kuris bendravo su manimi. Niekaip negalėjau apsiprasti su ta mintimi, kad jie mirę, nes juk prieš gera valandą bendravau miške su jais ir jie atrodė tokie patys gyvi žmonės kaip kad dabar jų tėvas ir motina.
Po vakarienės man paklojo lovą ir aš nuvargęs nuo ilgo šliuožimo slidėmis netrukus užmigau. Sapnavau sapną, kad esu kaime pas savo senelius, kad man dar kokie ketveri metukai, o ryte pabudęs dar ilgai negalėjau atsitokėti, kur aš esu ir kas man atsitiko. Per pusryčius šeimininkas pasakė, kad Karaliaučius - už gerų aštuonių dešimčių kilometrų ir kad jie pakinkys arklius ir nuveš mane iki traukinio stotelės, iš kur palydės iki karinio dalinio. Dar pasiūlė, kad pasilikčiau pas juos ir negrįžčiau atgal į dalinį – neva galiu gyventi kaip jų vaikas, o po jų paveldėčiau visą jų ūkį.
Padėkojau už pasiūlymą, pasakiau, kad vis vien manęs ieškos ir jei taip bus, už savavališką pasitraukimą iš kariuomenės galėčiau sėsti į kalėjimą: juk neturiu nei paso, nei jokio dokumento, išskyrus karinį bilietą, pagal kurį mane valdžios pareigūnai vis vien greitai identifikuotų. Juo labiau, kad man ir tarnauti beliko keletas mėnesių, o pavasarį vis vien būsiu demobilizuotas iš armijos.
Kadangi aš neturėjau pinigų, jie man nupirko bilietus iki miesto ir šeimininko žmona palydėjo mane iki pat sargybos posto, kur aš pranešiau, kad buvau paklydęs miške. Dalinyje jau buvo kilęs sambrūzdis ir manęs ruošėsi ieškoti milžiniškoje poligono teritorijoje, nes nepasirodžiau per vakarinį patikrinimą.
Tie žmonės po to dar kartą buvo atvykę aplankyti manęs į karinį dalinį kitą šeštadienį, tačiau valdžia jų neįleido į kariuomenės teritoriją ir man buvo uždrausta susitikti su jais, tad po armijos grįžau namo, bet man šis keistas nuotykis dar ir šiandien neišeina iš galvos. Dažnai galvoju, ar visa tai man tik neprisisapnavo. Iki šios dienos gailiuosi, kad taip ir nenuvykau jų aplankyti, kai tapau laisvas nuo karinės tarnybos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tiki antgamtiniais dalykais, ar ne, šiurpios istorijos apie namuose prasidedančius keistus reiškinius - nesuprantamus bildesius, vietas keičiančius daiktus ar neįprastus vaizdinius – priverčia susigūžti kone kiekvieną. DELFI jau rašė apie tai, kaip spiritizmo seansą namie atlikusios merginos teigia, jog jų namuose nesibaigia baisiausi dalykai.
Teiraujamės Jūsų – ar esate atsidūrę panašioje situacijoje, ar girdėję panašių šiurpių istorijų? O galbūt manėte, jog susidūrėte su antgamtiniais reiškiniais, o vėliau išsiaiškinote, jog šių priežastis – itin paprasta, tarkim, statybinis brokas?
Laukiame Jūsų istorijų ir pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“ iki sausio 20 d. Įdomiausios istorijos autoriui padovanosime M. Solonin knygą „Katastrofos chronologija“.