Turbūt kiekvienam teko ar vis dar tenka pasėdėt prie knygų, sąsiuvinių ar pratybų ir nemažai laisvo laiko praleisti darant mokytojų mokyklose užduotus namų darbus. Tačiau ar egzistuoja riba tarp normalaus namų darbo ir paprasčiausio užkrovimo?
Mintis parašyti kažkokį tekstą šia tema kilo po to, kai pamačiau ką veikia mano septintokas brolis. Jau geras dvi valandas jis sedėjo susilenkęs prie sąsiuvinio, ir ne, tikrai neįnirtingai mokėsi ar rašė kažkokį sudėtingą rašinį. Pasirodo, perrašinėjo ne ka kitą, o... lietuvių kalbos skaitinių vadovėlį!
Paklausęs jo, kodėl ir kam jis tai daro, sulaukiau atsakymo, jog mokytoja uždavė tai namų darbui, nes neva buvo labai supykus ar susinervinus, o gal paprasčiausiai be nuotaikos ir nusprendė taip „paauklėti“ (aišku, jei tai galima taip pavadint) mokinius.
Po šio atsakymo kažkaip atsirado gan nemažai klausimų. Pradėjau klaust savęs ir bandyt išsiaiškint, visų pirma, kokią naudą duoda tokie namų darbeliai, kuriems reikia aukot kelias valandas per savaitgalį? Lavina rašybą? Ranką? Dar kažką? Nemanau. Prirašius keliolika puslapių tai labiau vargina nei lavina. Abejoju, ar lieka noro ir jėgų ruoštis kitoms pamokoms.
Apskritai labai norėčiau sužinot, ar egzistuoja kažkokios patvirtintos nuostatos ar programos, kuriomis vadovaujasi gerbiami mokytojai? Ar visa tai priklauso, vėlgi pasikartosiu, nuo mokytojo nuotaikos ir fantazijos? Ir nesvarbu, ar bus užduota perrašinėti vadovėlį, ar mintinai mokytis eilėraštuką, vis tiek pagąsdinti dvejetu mokiniai, neturėdami pasirinkimo, vykdys tamstos mokytojo nurodymus.
Jokiu būdu nenoriu sakyti, jog namų darbai apskritai nereikalingi (nors tai irgi verta atskiros diskusijos), tačiau toks savivaliavimas, nežinau kaip kitaip pavadint, mane paprasčiausiai papiktino.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
