Nesu gydytojas, bet drįstu įtarti, kad Lietuvoje randa terpę labai keista Napoleono sindromo apraiška. Tos mintys sustiprėjo, kai neseniai, sausio 9 d. per LTV laidą „Panorama“ parodė reportažą apie Napoleono Bonaparto „viešnagės“ (originaliai ir pagal situaciją mes kartais taip pavadiname „okupaciją“) Lietuvoje 200–ųjų metinių minėjimą. Šis pasakojimas buvo pateiktas ir DELFI. Reporterės kalbino Vilkaviškio rajono savivaldybės vadovus, kitus vadovaujančias pareigas turinčius ar šiaip iniciatyvius žmones. Šie ir pašnekėjo, o žurnalistės patikėjo. Gal ir gerai, kad šiuos vilkaviškiečių planus televizija apskelbė visai Lietuvai – turime laiko juos pasvarstyti ir atsisakyti abejotinų sumanymų. Kas gi ne taip vyksta naujoje „Napoleono žemėje“?
Cituoju straipsnį: „Vilkaviškio dvare prieš 200 metų dvi dienas, birželio 19–20-ąją, viešėjo Napoleonas Bonapartas“. Pasakysiu paprastai: mes nežinome tikslių datų, kuomet šis žmogus lankėsi Vilkaviškyje, bet tikrai yra nustatyta, kad minėtomis dienomis jis buvo apsistojęs Gumbinėje (dabar Gusevas), „Auksinės lyros ložės“ viešbutyje. Beje, įsiminkite šį keistą pavadinimą – prie jo dar grįšime.
Napoleono biografijos tyrinėtojai ir net jo bendražygiai, vėliau parašę prisiminimus, pateikia prieštaringus faktus. Remiuosi, vyraujančia nuomone, kad 21 d. rytą imperatorius patraukė į Vilkaviškį. Taip rašo neseniai išėjusios knygos „Napoleono armija Lietuvoje. Prancūzų prisiminimai“ sudarytojas Joseph Everatt, rusų istorikas Evgenijus Tarlė, niekur nuo imperatoriaus nesitraukęs adjutantas Armand – Augustin – Lois de Caulaincourt, generolas Mathieu Dumas (kartu su imperatoriumi gyvenęs tame pačiame Gumbinės viešbutyje) ir kiti: imperatorius atjojo į Vilkaviškį 21 d., tekant saulei.
Prancūzų istorikas Albert Vandal Napoleoną tą pačią dieną, po kelių valandų „išsiunčia“ Nemuno link. Kadangi anas kelionėje tarp Vilkaviškio ir Kauno imperatorių apnakvydina... Naugarduke, tai į šio istoriko išvedžiojimus reikėtų žiūrėti kritiškai. Galbūt, painiavos įnešė tai, kad pagrindinės prancūzų armijos pajėgos miesto rytinėje dalyje jau buvo įsikūrusios prieš kelias dienas, t.y. iki birželio 21 d.
Imperatorius turėjo važiuoti labai greitai, nes Gumbinę ir Vilkaviškį skiria maždaug pusšimtis kilometrų (prancūzai tuomet matavo „lje“ ilgio matais; apytikriai vienas lje prilygsta 4 kilometrams). Todėl reikėtų iškart atmesti įvairius išsigalvojimus apie šio karvedžio apsilankymus viename ar kitame dvare, nes atsiras entuziastų, norinčių ir ten pastatyti „a la valdovų rūmus“.
Štai Albinas Sakalauskas „Mano Kybartai“ Napoleoną „nukreipia“ į Šikšnių dvarą, esantį daugiau kaip už 5 km į šiaurę nuo kelio, kuriuo važiavo imperatorius. Na, ir atmeskime pasakojimus, kad Napoleonas kažko ieškojo Rutkiškių dvare – tas irgi stovėjo toli nuo pagrindinio kelio.
Kai 1903 m. vasarą Paežerių dvare (keli kilometrai į vakarus nuo Vilkaviškio) apsilankė Suvalkų gubernatorius K. S. Ušakovas, tai dvarininko šeima garbingam svečiui ir jo palydai surengė pietus. Po jų grojo smuiko virtuozas Kochanskis ir pianinu akomponavo L. V. Gromadskis. Caro pareigūnų sudarytoje „Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėjė“ rašoma, jog dvarininkų Gavronskių vyrai Suvalkų ponams parodė kambarius, kuriuose kelias dienas buvo apsistojęs imperatorius Napoleonas Bonapartas ir maršalas Michel Ney, vadovavęs 3 – ajam korpusui.
Šį pasakojimą paneigti lengva – imperatorius į Vilkaviškį įjojo saulei leidžiantis, dulkinas ir alkanas; niekur visą dieną žygeiviai nesustojo. O ir Gavronskiai ar jų giminaičiai nebuvo tokio įvykio liudininkai, nes jie dvare apsigyveno jau po 1815 metų. Visi ir tuomet norėjo pasigirti! Žinant Napoleono „nemeilę“ dvarininkams (jos įtikinamiausias rezultatas – kodeksas, panaikinęs baudžiavą), galima paaiškinti, kodėl jis neapsistodavo ar nenakvodavo dvarininkų rūmuose.
Tačiau grįžkime į Vilkaviškį, į 1812 m. birželio 21 dieną. Tuo metu Vilkaviškio miesto dvaras buvo valstybės nuosavybe ir jį administravo ekonomijos valdytojas M. (?) Babeckis (vardo pirmoji raidė sunkiai iššifruojama). Jis ėjo panašias pareigas, kurias ATR ir prūsų valdymo laikais atliko Vilkaviškio seniūnas. Beje, į šį žmogų imperatorius kreipėsi neatsitiktinai – jis buvo rekomenduotas Gumbinės prezidento ir „Auksinės lyros ložės“ viešbučio savininko Teodoro fon Šiono (1773 – 1856), buvusio stropaus I. Kanto studento. Jis, dar besimokydamas Karaliaučiuje, buvo įtrauktas į 1760 m. masonų įkurtą „Auksinės lyros“ ložę, kurioje nuolat kilo karjeroje.
Galima suprasti istorikus, vengiančius kalbėti apie Napoleono Bonaparto buvimą masonu, tačiau beveik visos didžiojo karvedžio 1812 m. pavasario ir vasaros apsistojimo vietos yra susijusios su masonų globa. Taip jis, šios organizacijos sergėjamas, birželio 16 d. nakvojo Karaliaučiuje, 17 – Įsrutyje. Toks pats patikimas žmogus jį priėmė ir Vilkaviškyje. Kitame Nemuno krante pasirodančio Europos užkariautojo laukė kunigas ir masonas (sunkiai suderinami dalykai!) Mykolas Dluskis...
Globėjas imperatorių nusprendė apgyvendinti tokioje vietoje, kurioje sąlyginai būtų ramu (kiti aukščiausi Napoleono palydovai nakvojo mieste) ir netoli stovėtų armija. Tam geriausiai tiko buvęs seniūno namas, stovėjęs šiaurės rytiniame dvarvietės pakraštyje. Šį statinį leidinyje „Русская старина“, 1875, т. 14“ aprašo įvykių liudininkas Bonaventūras Butkevičius (1791 – 1871), Napoleono adjutantas Jean Rapp „Memoires du general Rapp“, lietuvių istorikas Vaclovas Strimaitis (1905 – 1982) rankraštyje apie Alvitą (rėmėsi savo giminaičio, kunigo Juozapo Štrimaičio užrašytais 1812 m. įvykių liudininkų prisiminimais ir įvairiais dokumentais) bei dar keli prancūzų kariškiai.
Apie 1856 m. šioje vietoje lankęsis lenkų keliautojas, kraštotyrininkas A. Polujanskis knygoje „Wędrówki po guberni augustowskiej w celu naukowym odbyte“, išleistoje 1858 m. apgailestauja, kad namas, kuriame gyveno imperatorius, neišliko: „Gaila, bet neliko ir jo piešinio“. Nieko keisto nėra: seniūno namas buvo statytas XVII a., šias žemes valdant Kristupui Žygimantui Pacui, todėl ir negalėjo „medinukas“ ilgai stovėti.
Reikia parašyti keletą sakinių ir apie šį pastatą, kuriame imperatorius nakvojo vieną ar dvi naktis (yra daug prieštaringų tvirtinimų). Tiesa, ir tą pirmąją naktį imperatorius nelabai turėjo laiko padėti galvą – rūpinosi, kad nenutrūktų duonos kepimas. Apsistojo jis didžiuliame mediniame pastate, „seniai pastatytame seniūnui“ gyventi ant Vilkaujos upės kranto. Jeigu jau liudininkai šį medinį namą vadina „seniai pastatytu“, tai toks įvertinimas niekaip netiktų rūmams, statytiems, maždaug tarp 1745 – 1782 metų (jų dabar irgi nėra). Vadinasi, kalbama ne apie didžiuosius rūmus, kurie stovėjo arčiau Šeimenos upės. Šis seniūno namas gerai matomas 1795 – 1800 m. Naujosios Rytų Prūsijos ir panašiai atkartotame 1808 m. D. F. Sotzman‘o žemėlapiuose.
Į dvarvietės pusiasalį patekti buvo galima per du Šeimenos ir vieną Vilkaujos tiltelį. Dar vienas tiltelis buvo žemiau šių upių santakos. Seniūno namas stovėjo į šiaurės rytus nuo rūmų pastato, visai netoli nuo šio vienintelio tiltelio per Vilkaują. Miestiečiai, atvykę į dvarą, pirmiausia kairėje pusėje pamatydavo šį statinį. Įėjimas į imperatoriaus namo erdvų prieškambarį buvo iš vakarų pusės. Toliau, pasukus dešinėn - didžioji salė. Buvęs seniūno namas turėjo daug įvairių patalpų – kitame kambaryje už salės buvo miegamasis, kurioje stovėjo kuklūs baldai. Metalinis stalelis, aptrauktas žalios spalvos audiniu, tapo svarbių sukurtų dekretų liudininku. Ant jo, Napoleonas pasirašė atsišaukimą, kurį birželio 22 d. kariuomenės štabo viršininkas, maršalas Louis-Alexandre Berthier perskaitė kariams – taip Europos užkariautojai paskelbė karą Rusijai.
Minėtas stalelis XIX a. viduryje stovėjo pas Rutkiškių dvaro (į šiaurės vakarus nuo Alvito) savininką Henriką Galerą (1823 – 1905). Beje, prie šio stalo gimė ir daugiau reikšmingų sumanymų. 1860 m. rugpjūčio 13 d. Rutkiškių dvare, susirinko sukilimo ruošimo komitetas, kuris tuo metu sprendė finansinius klausimus. Šiame pasitarime dalyvavo Rementiškių, Kataučiznos, Šiaudiniškių ir Simanėliškių dvarininkai. Paskutinį kartą Napoleono stalelio buvimas Rutkiškėse pas Galerus paminėtas 1908 m. „Suvalkų gubernijos atmintinoje knygelėje“.
Ten taip pat pasakyta, kad stalelis yra vienintelis Napoleono buvimo Vilkaviškio majoratiniame dvare liudininkas: seniai neliko medinio, buvusio seniūno namo. Kadangi iki 1909 m. keitėsi Rutkiškių dvaro savininkas – juo tapo Boleslovas Čachovskis (1899 m. dar buvo Henrikas Galeras), tai ir baldai bei kiti daiktai iškeliavo į kitus Galerų giminei priklausiusius Vilkaviškio krašto dvarus (pvz., Galioriškes, Rasius). Šio istorinio stalo „medžioklė“ tarpukariu yra verta detektyvo plunksnos, bet stalo likimas lieka neaiškus.
Istorijos papildymui turime būti dėkingi dar vienam kariško būdo žmogui. Per 1794 m. sukilimą dvare slapstėsi vienas iš aukščiausių vadų generolas Antanas Chlevinskas (1750 – 1800), kuris neblogai sutarė su prūsų valdžia, tačiau buvo suimtas pačios sukilėlių vadovybės ir areštuotas. Iš jo sūnaus, švietimo ir kultūros mecenato, Mykolo Chlevinskio (1793 – 1831), prisiminimų ir caro valdžios jo vykdyto tardymo protokolų, paaiškėja, kai kurios detalės apie Vilkaviškio dvarą.
Pasirodo, kad 1794 m. rugpjūtį ir rugsėjį dvarvietėje, prie pat seniūno namo, būta „judančio“ tiltelio per Vilkaują. Jo tėvas skundėsi, kad „ištuštintoje“ dvaro bibliotekoje beveik nebuvo knygų, tai teko vartyti tas pačias. Beje, kelios knygos su Vilkaviškio dvaro žymekliais buvo rastos per 1823 metų kratą Chlevinskių valdytame Gėluvos dvare; Mykolas Chlevinskis priklausė slaptai švietėjiškai masonų ložei „Uolusis lietuvis“. Ta „ištuštinta“ biblioteka glaudėsi seniūno name, kuriame vėliau apsistojo ir Napoleonas Bonapartas. Tiesa, nelabai aišku, kas paskutinis ATR laikais ėjo tas seniūno pareigas – iš nepatikrintų šaltinių galima spręsti, kad tai buvo Didvyžių dvaro savininkai Geištorai (nors tokias teises turėjo ir ankstesnio seniūno našlė Aleksandra Oginskienė (1730 – 1798).
Taigi, neakivaizdžiai apsilankėme name, kurio jau seniai nėra. Vadinasi, vilkaviškiečiai neturės istorinio objekto, ant kurio galėtų prikalti memorialinę lentą. Mūriniai vienaaukščiai rūmai (nekalbu ape medinę mansardą, primenančią antrąjį aukštą), matyt, Napoleono laikais dar nebuvo pastatyti. Iš minėtų dviejų žemėlapių matome, kad dar 1747 ir 1782 metų dokumentuose minimi mūriniai dviaukščiai dvaro rūmai buvo U raidės formos ir stovėjo visai kitoje vietoje, t.y. šiek tiek į pietvakarius nuo dabartinių.
Prancūzų okupacijos laikotarpiu didesni statybos darbai Užnemunės dvaruose buvo draudžiami. Tiesa, prūsai elgėsi atvirkščiai ir visaip skatino mūrinę statybą. Galbūt, taip nutiko, kad žemėlapio sudarinėtojai matavimus atliko šiek tiek anksčiau, negu U raidės formos rūmai buvo apgriauti ir sujungti su statiniu, kuris dabar užima šiaurinę rūmų dalį. B. Butkevičius prisiminimuose rašė, kad tomis karštomis birželio dienomis visi dvaro pastatai atrodė gerai ir buvo tvarkingi. Vadinasi, jokiomis statybomis ir nekvepėjo! Taigi, reikia dar ieškoti dokumentų, patvirtinančių tokių rūmų buvimą iki 1812 metų. Kol kas visi faktai rodo priešingai...
Dabar simboliškai „prisėskime“ prie staliuko, kuris buvo minimas televizijos reportaže. Pavadinti „staliuku“ milžinišką girnapusę, kurios nepakeltų ir keletas vyrų, yra nesolidu. Vilkaviškiečiai nori prie vakarinės rūmų pusės pastatyti tariamą Napoleono stalą, kurio buvimo dar 1812 metais niekas neįrodė. Viskas paremta tik romantiškais pasakojimais. Nė viename amžininkų aprašyme nieko nekalbama apie tokį stalą.
Iš kur ta istorija atsirado? Atgavus lietuvišką spaudą ir artėjant Napoleono žygio į Rusiją 100 metinėms, buvo išleistas lietuviškas atvirukas (berods, išspausdintas ir kažkuriame žurnale), kuriame leidėjai įamžino girnapusę, stovinčią trikamienės liepos paunksmėje. Tuomet (kaip ir dabar!) buvo madinga panašius paslaptingus pasakojimus derinti su verslu – atvirukus turėjo neblogai pirkti!
Deja, išsaugojau tik apie 1931 - 1932 metus kitaip atkartotą atviruką, kuriame vėl matome ir akmeninį stalą, ir dvaro rūmus (dar ir 1930 m. pastatytą kunigų seminariją). Įvairių autorių prisiminimuose kalbama, kad štabo karininkai sėdėjo milžiniškų topolių paunksmėje; apie jokią išskirtinės formos liepą nieko nepasakyta. Manau, kad šiuos medžius atskirti tikrai nėra sunku. Žinant topolių augimo greičius, neabejoju, kad tie 1812 m. „solidžiai“ nuo saulės saugoję medžiai, neišstovėjo dar šimto metų. Beje, jau šiais laikais buvo nukirsta ir pasakojimuose minima liepa. Napoleono armija dažniausiai lauko sąlygomis naudojo kelioninį vežimą, kuris buvo išlankstomas kaip stalas. Vežimo dėžėje štabo viršininkas Louis-Alexandre Berthier laikė žemėlapius ir kitus dokumentus. Manau, kad tokio stalo karininkams pakako ir Vilkaviškyje.
Kada ir iš kur prie dvaro rūmų atsirado girnapusė, galima tik spėlioti. Pokariu akmuo skilo, įklimpo giliau į žemę, apsinešė dumblo sluoksniu (toje aikštėje vyko įvairūs politiniai mitingai) ir, nepatikrintais duomenimis, jau skilęs buvo išgabentas į vieno apsukruolio valdas. Šis stalas – girnapusė turėjo kieme atsirasti po Napoleono žygio, nes 1812 m., per birželio įvykius, dvaro vandens malūnas dar malė grūdus. Sunku patikėti, kad kažkas girnapusę atitempė iš kokio nors kito tolimesnio malūno. Ir neteko girdėti papročio tais laikais taip dvare ponams naudoti girnapusę.
Prasidėjus 1830 m. sukilimui, Vilkaviškio valstiečiai nesuprato jo prasmės; laisvės kare jie nenorėjo tarnauti dvarininkams. Tų metų gruodžio pabaigoje Vilkaviškyje, paskelbus šaukimą į sukilėlių gretas, ne tik nėjo savanoriais, bet ir užpuolė karininkus bei kareivius, atvykusius rinkti naujokų. Nors keli valstiečiai ir buvo suimti bei patalpinti dvaro ledainėje, bet dvarininkų vadovaujami sukilėliai nieko nelaimėjo, o suimtuosius teko paleisti į laisvę.
1830 m. rugpjūčio 23 d. dvaro teritorijoje sukilėliams, vadovaujamiems Augustavo vaivadijos kariuomenės vado T. Mirskio, vos pavyko išvengti susirėmimo su gerai ginkluota caro kariuomene, specialiai pasiųsta iš Kauno. Tuomet sukilėliai, berods, išgriovę užtvanką ir išardę malūną, nužygiavo į Augustavą. Rugsėjo 10 d. Vilkaviškyje apsistojo pakankamai nemaži Jeržeckio ir Galeros (dar Golerio) kariniai daliniai, bet pamatę, kad išgriauta užtvanka „paleido“ abiejų upių vandenis ir toje kilpoje gintis yra nesaugu, pasitraukė iš dvaro teritorijos. Taigi, tikėtina, kad tik po šių įvykių galiūnai atrideno girnapusę arčiau dvaro rūmų ir padarė savotišku stalu. Šios pastraipos išvada būtų tokia: Napoleonas aplenkė ir girnapusės – stalo atsiradimą ir istorijoje išliko ilgiau, negu akmuo...
Minėtas reportažas iš Vilkaviškio nuvedė į rytinį rajono savivaldybės pakraštį – Adamarinos kaimą. Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius šio kaimo pavadinime, kažkodėl išdraikytai perkrikštytame – Ada Marina – įžvelgė irgi tų 1812 metų palikimą. Istorinė tiesa yra daug paprastesnė ir ne tokia romantiška, o juo labiau – „prancūziška“. Ir visa tai gimė natūraliai, be prancūzų įsikišimo.
1774 m. Gižų seniūnas, paskutinis Minsko vaivada, (o, matyt, ir Gižų dvaro valdytojas) Adomas Mykolas Chmara (1720 – 1805), savo lėšomis miestelyje pastatė medinę bažnyčią, kuri po 60 metų sudegė. Tiesa, istorikas J. Totoraitis nurodo netikslią didiko mirties datą – 1810 m. Adomas Chmara apie 1740 m. (ar kiek vėliau) vedė Marianą Vainaitę Oranskytę (gimusią tarp 1720 – 1730 m.) ir susilaukė sūnaus Joachimo (kitais duomenimis – vaikų neturėjo). Kaimą, buvusį į pietryčius nuo Gižų, Adomas ir Mariana (Marina) Chmarai dar 1784 metais vadino savo vardu - Adamarina (dar lenkiškai - Adamarzyn, lietuviškai - Adomazinas). Tai patvirtina 1784 metų Alvito dekanato parapijų surašymo duomenys.
Vilkaviškio rajono savivaldybės internetinėje svetainėje klaidingai nurodoma, kad Adamarino kaimą įkūrė ūkininkai, paskatinti Piotro Stolypino vykdytos žemės reformos. Ši „ėjimo į vienkiemius“ politika vargu, ar pagyvino naujų ūkininkų atsikraustymą į kaimą. Įrodysiu tai faktais. Apie 1890 m. kaime buvo 25 ūkiai, kuriuose gyveno 177 žmonės. Savo gimtąsias apylinkes gerai pažinojęs skulptorius Petras Rimša irgi prisiminė, kad nemažas kaimas gyvavo dar XIX amžiuje.
Gerokai iki šios reformos, pvz., 1901 m. kaimų apyrašuose, Suvalkų gubernijos valdininkai užfiksavo, kad Adamarino kaime yra 22 ūkiai, kuriuose gyvena 137 gyventojai. 1923 metais Adamazino kaime (taip jis įvardintas gyventojų surašymo metu) buvo 19 ūkių, kuriuose gyveno 107 žmonės (ir tarp jų - nė vieno prancūzo!). Taigi, galime sugriauti dar vieną mitą, teigiantį, kad kaimas atsirado per minėtą reformą, vykdytą 1906 – 1914 m. Atvirkščiai – nuo Chmarų laikų ūkių ir gyventojų skaičius nuolat tik mažėjo.
Beje, Baltarusijoje, netoli Molodečno, Chmarai savo dvarelį, kuriame dažniausiai ir lankėsi, taip pat pavadino Adamarinu (jis išliko). Šiame dvare 1833 metais gimė garsus geografas, rašytojas, visuomenės veikėjas Benediktas Dybovskis (1835 – 1930), aplankęs visas su Chmarų gyvenimu susijusias vietoves ir jas užfiksavęs „Autobiografijoje“, parašytoje 1901 metais. Šiame leidinyje jis pasididžiuodamas pabrėžia, kad gimė Lietuvoje – mes tokius žmones pamirštame, nes labiau ... rūpi praeiviai prancūzai.
Beje, šio LDK dvarininko pavardė buvo įamžinta Chmariškių kaimo, pirmąkart aprašyto 1784 metais, o vėliau pažymėto 1912 m., žemėlapyje, pavadinime; kaimas buvo už pusantro kilometro į rytus nuo Gižų dvaro, Rudžių giraitės pakraštyje. 1827 m. kaime stovėjo 1 namų, kuriuose gyveno 204 gyventojai. Chmariškių kaime 1901 m. užregistruotas 41 ūkis, kuriuose gyveno 207 gyventojai. Dabar jis turi Išlandžių vardą. Šiauriau nuo Gižų buvusį Marjanavo (dabar Marijanavo) palivarką didikas taip pakrikštijo žmonos garbei. 1901 metais palivarke gyveno tik 25 žmonės; kaimas yra ir dabar. Į pietus nuo Gižų įkūrė Oranų kaimą – pagal dvarininko žmonos mergautinė pavardės antrąjį dėmenį, o kaimynai dar ilgai Rudvalių valdomą ūkį vadino dvareliu. Tikėtina, kad Chmarų iniciatyva atsirado ir Samsoniškių kaimo pavadinimas, slepiantis ryšius su šia gimine.
Matant vilkaviškiečių entuziazmą, ką nors atrasti ir įamžinti, galima tikėtis, kad ateityje Adamarinos vardo kilmę bus mėginama susieti su vieno garsaus Lietuvos politiko pavarde. Panašiai juk nutiko su reportaže paminėtu „prancūzu“ Tauckumi. Nežinau, gal kažkur Lietuvoje ir įleido šaknis, prancūzas panašia pavarde, bet tuo labai abejoju. Prancūzų kalboje nėra netgi panašaus žodžio. Sakykime, Kataučiznos dvaro savininkų Katauskių palikuonys vėliau sutrumpėjo iki Tauskų, o Lenkijoje – iki Tovskių ir Tovckių. Iki tautinio atgimimo mėgome savo mužikiškas šaknis slėpti lenkiškoje kilmėje, o XIX a. pabaigoje jau ieškojome giminėje prancūziško kraujo...
Nekalbėsiu apie prancūzų armijos užkastus lobius, tariamus ir tikrus prancūzkapius, Europos užkariautojų lankymąsi beveik kiekviename kaime ir kieme – apie tai galima rašyti knygas. Neabejoju, kad ir skaitytojų atsirastų. Ieškojimai ir entuziazmas yra sveikintini dalykai. Tačiau nereikėtų persistengti.
Šio straipsnio tikslas nėra mokyti iniciatyvius žmones, kaip verta (ar neverta) įamžinti Napoleono vaidmenį Lietuvos (o ypač Užnemunės) istorijai. Nuomonių gali ir turi būti įvairių. Minėkime ir švęskime jubiliejus, kuriuos manome, kad verta minėti, bet nepaskęskime romantiškose istorijose, kuriose pragmatikai mato bekrantį verslą. Ir nepasiduokime Lietuvoje sparčiai plintančiam Napoleono sindromui! Kai praeina jubiliejai, neretai lieka tik pagirios...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!