Tiek naujosios technologijos, tiek naujosios moralinės normos kartą „nutikusios“ per pasaulį nusirita kaip koks XIV amžiaus maras. Kartą sukūrė Motorola 5-ajam dešimtmetyje mobilųjį telefoną, tai šiandien juo beveik visas pasaulis naudojasi.
Kartą sugalvojo Marytė su Petriuku nesusituokus vienoje kamaroje apsigyventi, ir štai šiandien jau kas antra šeima tokį gyvenimo būdą „veda“. Žinoma, galite teigti, jog tokie dalykai kaip kanibalizmas ir nesantuokinė meilė yra nesulyginami ir doroji mūsų visuomenė iki tokio lygio nenusiris. Tačiau leiskite priminti, kad dar XX amžiaus pradžioje Vienuolio Veronika dėl nesantuokinės meilės upėje skandinosi, o dar ankstesniais laikais, tikėtina, kad ir ant laužo būtų sudeginta. Kaip kadaise du populiarūs scenos veikėjai dainavo: „laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal“. Daina gal ir banaloka, bet žodžiai teisingi.
Tai ko gi aš tą neišvengiamumo stygą šiandien virpinu? Ne, ne makabriški pokštai šios dienos tema. O naujosios mokyklinės tendencijos. Pas mus jau tai įvyko. Elektroniniai vartai greta internetinių dienynų pirmojoje Kauno Tado Ivanausko mokykloje jau pastatyti. Tad įsiminkime šią datą ir padėkime atskaitos tašką, už kiek laiko šis precedentas pavirs tendencija. Tiesa, šiandien džiaugiasi visi - ir mokytojai, ir tėvai, ir visuomenė, ir gal net patys mokiniai. Tėvai ir mokytojai džiaugiasi, kad vaikus lengviau sukontroliuosi, visuomenė kad dabar vaikai neva nuo tos pačios visuomenės bus saugūs, o vaikai, na vaikai greičiausiai jaučiasi kaip Holyvudo kino filme, kur veikia pirštų antspaudų, akių rainelių ar balso atpažinimo mechanizmai.
Naujieji elektroniniai vartai moksleivius ar mokytojus į mokyklą įleis tik atsižymėjus specialiu asmeniniu žymekliu, o šį pamiršus - nuskaičius piršto antspaudą. Informacija apie lankomumą iškart perduodama į elektroninį tėvams ir mokytojams prieinamą dienyną, o nepasibaigus nustatytam pamokų skaičiui, vaikai iš mokyklos tiesiog bus neišleidžiami. Tiesa, pakliūti pašaliniams į mokyklą taip pat neįmanoma. Nebent su specialiais leidimais - kortelėmis.
Visi džiūgauja dėl tokios techninės pažangos. Ir ko nedžiūgauti: vaikus į mokyklą eiti priversime, priversime ateiti laiku ir priversime likti pamokose iki galo, ir galbūt net priversime atlikti namų darbus - mat kitaip laukia dvejetukas, kurio alternatyva - anksčiau egzistavęs pabėgimas iš pamokų, arba lietuviškiau pravaikšta - panaikinta. Tiesa, pamiršau paminėti kad priversime ir tėvus kontroliuoti vaikus, nes nepatikrinus elektroninio dienyno, po kelių mėnesių šiems bus siunčiamas įspėjimas. Viskas būtų kaip ir nieko, tik štai jau vien žodžio „priversime“ pavartojimas pastraipoje penkis kartus kiek gąsdina ir kelia asociacijas su nelabai kokia, visiems labai gerai pažįstama, politine valdymo forma.
Nori nenori kyla klausimas - o kas toliau? Vaizdo stebėjimo kameros įstaigose ir gatvėse, centralizuota elektroninė viešojo transporto atžymos sistema, mikroschemų įsiuvimas po oda. Tai ne tolima ateitis, bet reali dabartis. Tik kol kas ne Lietuvoj, o ne tokioj tolimoj Didžiojoje Britanijoje.
Plačiai visuomenės stebėjimo ir kontrolės problema aptariama internete sklandančiam britų televizijos Channel Four dokumentiniame filme Suspect Nation. Tiesa, filme nagrinėjama ir kita žmogaus tapatybės vagystės tema - ir tai gali atsitikti, kai visa mūsų asmenybė bus skaitmenizuota. Bet šiandien apie kompiuterinę priežiūrą, stebėseną ir kontrolę.
Kaip Didžiojoje Britanijoje, taip ir Lietuvoje, naujosios sistemos yra grindžiamos saugumu - t.y. blogiukų pagavimu ir gerųjų apsaugojimu. Logiška - juk įbaugintai visuomenei kur kas lengviau užmesti kontrolės pančius. Tuo labiau šiandieniniam, nerimu ir baime alsuojančiam Kaunui. Iš tiesų baisu - vaikai tvirkinami, jaunuoliai dingsta. Tikėtina susirūpinę tėvai dar ne tokių priemonių galėtų imtis, o valdžia tokia susirūpinus, kad naujajam projektui Kauno savivaldybė paskyrė net 60 tūkst. litų. Tik štai išlipkime iš savosios varpinės ir pažiūrėkime į perspektyvius tokių mokyklų ateities vaizdelius. Būreliai „taisyklingai“ išauklėtų mechanizuotų robotukų kiekvieną savo žingsnį atžyminčiu kontrolės mechanizmams. Betrūksta tik, kad visi robotukai būtų šviesiaplaukiai arijai ir kone hitleriškosios Ordnung svajonės įgyvendinimas.
Prancūzų filosofas Michelis Foucault, aprašęs panoptikumo kalėjimo idėją, sukuria viešai matomos ir aplinkinių stebimos įkalinimo įstaigos vaizdelį, kur vienutėse su perregimomis sienomis patalpinti kaliniai, nuolat gali būti stebimi nematomos prižiūrėtojo akies, tad neturi jokios teisės suklysti ir elgtis netinkamai. Tik štai panoptikumo idėja dar traktuota kaip bausmė išskirtinai blogiesiems.
George‘as Orwellas 1948-aisiais parašė savo skandalingąjį romaną „1984-ieji“, kur Didysis Brolis žvelgia ir stebi iš teleekranų. Tik čia jau nesismulkinama - stebimi ir kontroliuojami visi, ne tik blogiukai. Siekiama prevenciškai užkirsti kelią netgi galimybei tokiems atsirasti. Kartu yra siūloma ir žodžiai, kuriuos reikia vartoti, rūbai, kuriuos reikia vilkėti, maistas, kurį reikėtų valgyti bei idėjos, kuriomis reikia tikėti. Tiesa, dalį tokio panoptikumo jau susikūrėme patys. Didžiąją dalį savo gyvenimo perkėlę į socialinius internetinius tinklus, savanoriškai leidžiame kitiems matyti kur lankomės, su kuo bendraujame, ką skaitome ir kuo tikime. Nors kontrolės mechanizmo kol kas neįžvelgiame, bet kas čia žino kokiais keliais tie mūsų pačių sukelti duomenys keliauja ir kokiems tikslams galiausiai bus panaudoti.
Tačiau grįžkime prie mokyklų. Visai nenuostabu, jog šios naujosios technologijos pradedamos diegti būtent mokymo įstaigose. „Lenk medį kol jaunas“ - byloja liaudies išmintis. Tai štai toji liaudis ir lanksto šiandien tuos liaunus medelius, kad visi tiesūs ir teisūs išaugtų. Nes neduok die, koks vienas kreivas. Be to, vaikus prie reformų pratinti lengviausia. O išaugę tokie jaunieji robotukai, anksčiau tvarkingai atsižymėdavę mokyklos direktorei, suaugę atsižymės darbdaviui, policininkui ar vyriausybei. Neklausinės ir neprieštaraus.
Tad ar taip labai jau reikalinga mokykloms naujieji kontrolės mechanizmai? Prisipažinkime, juk visi esame turėję savų paslapčių. Vieni parašus dienoraščiuose klastodavome, kiti dienoraščių dublikatus specialiai tėvų akims įsigydavome, dar kiti kokį kontrolinį prasimuliuodavome. Ir dauguma normaliais žmonėmis užaugome, na, o tiems likusiems vargu ar ir kokios elektroninės stebėjimo sistemos būtų padėjursios.
Supratinguose ir atviruose tėvų ir vaikų santykiuose ir taip pažymiai slepiami būti neturėtų. Juk ne dėl jų mokomės. Ir ne dėl tėvų. O tam, kad košės galvoje turėtume. O jei koks vienas kitas pažymys ir nutylimas - dažniausiai dėl gėdos jausmo - neskubėkime teisti, tai visiškai normalus elgesys. Susirūpinti reiktų ryškėjant rimtoms tendencingoms problemoms vienoje ar kitoje srityje, apie kurias visais laikais kuo puikiausiai informuodavo klasės auklėtojas. Ir pranešama turėtų būti siekiant padėti vaikui pasitempti, o ne įbauginti jį. O ši naujoji sistema pastato vaiką ir tėvą į prižiūrėtojo ir prižiūrimojo roles. Juk kai atvirumas priverstinis, jis praranda savo moraliąją pusę. Priverstinis atvirumas nebėra vertybė, o tik eilinis kontrolės elementas. Vaiko pasiryžimas prisipažinti, būti nuoširdžiam ir paprašyti pagalbos - taip pat esminis auklėjimo elementas.
Tiesa, vaikus į mokyklą eiti priversime. Bet gal užuot privertę juos eiti ten, kur jie nenori, padarykime taip, kad jie norėtų eiti ten, kur jiems reikia. Prievarta ir taisyklėmis norimas rezultatas retai kada pasiekiamas. Nebent žinoma norimas rezultatas - skaičiai dienynuose, o ne išlavintas sąmoningumas. Dar viena nedidelė metafora iš dėstytojo lūpų: kas geriau - pasakyti vaikui, jog šuns mušti negalima, nes taip teigia gyvūnų apsaugos teisės kodeksas, ar paaiškinti, jog skriaudžiant šuniukui skauda?
Nejau priverstinai visuomenei paklūstančių vaikų mes norime? Ar iš tikrųjų užnugaryje laikomas lankomumo rimbas padės įsiminti informaciją ir įgyti žinių? Ar į rėmus įspaustas mokyklinis gyvenimas išugdys taip šiandien trokštamą kritinį mąstymą, analitinį protą ir kūrybinį polėkį. Ir galiausiai, gal neatimkime iš vaikų vaikystės. Leiskime jiems pasirinkti. Ir leiskime jiems suklysti. Iš klaidų taip pat mokomasi, kiekvienas turime išmokti savo košytę srėbti. Ir kuo anksčiau, tuo geriau. Juk ir ta košytė ankstyvoje jaunystėje netokia jau karti.
Na, o dėl saugumo... Saugumas - rimtas ir svarbus dalykas. Bet vėlgi gal mokykime vaikus saugiai elgtis. Su nepažįstamais nebendrauti, niekur neiti ir jokių dovanų nepriimti. Po vieną nevaikščioti ir į namus svetimų dėdžių ir tetų neįsileisti. O uždarę vaikus į geležinį narvą, gal ir apsaugosime. Tik atminkime, vaikus priešingai nei gyvūnus iš zoologijos sodo, kada nors paleisti reikės. Tad gal prieš darydami tai įsitikinkime, kad vargšai paleistieji tose visuomenės džiunglėse elgtis mokės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!