Šis straipsnis, o gal greičiau padrikų ir kiek suveltų minčių kratinys, gimė klausantis kaip kalba eiliniai žmonės mūsų šalyje – praeiviai, draugai, bendradarbiai ir giminės. Taigi, čia kalbama apie patį buitinį kalbėjimą ir jo pasekmes.
Visų pirma, gali kilti klausimas, o kodėl iš viso apie tai reikia kalbėti? Kasdienybėje juk net nepastebime ir nesusimąstome, kokius žodžių junginius, apibūdinimus ar palyginimus naudojame mintims reikšti.
Šiek tiek pasigilinus į žodžius, kuriuos vartojame perkeltine prasme, išaiškėja įdomių dalykų, kuriuose slypi kur kas daugiau, negu tik kalba ar žodžiai. Juk niekam ne paslaptis, kad žmonės kalba taip, kaip galvoja. Logiškai mąstant, turėtų galioti ir atvirkštinis ryšys – žmonės galvoja taip, kaip kalba! Na, tuomet darosi tikrai smalsu, o ką gi kalba tauta?
Nors šis straipsnis nepretenduoja į rimtas mokslines diskusijas ir gali būti, kad šiuolaikiniame moksle tokie faktai gerai žinomi ar yra išsamiau išnagrinėti (specialiai nebuvo tikrinama), tačiau viešumoje apie tai diskutuojama nedažnai. Manau, daugeliui tikrai įdomu, kaip veikia mūsų „nacionalinės“ smegenys.
Tautiečiai (norisi tikėti, kad laikinai) gyvenantys svečiose šalyse, tikriausiai neduotų sumeluoti, kad grįžus į tėvynę po ilgėlesnio laiko, ausį rėžia ore tvyrantis „ne“, kurį naudojame visada ir visur. Taip, būtent žodžiu „ne“ pas mus prasideda visi geriausi (galimai demotyvuojantys veikti) apibūdinimai arba pagyrimai, suprask – teigiami įvertinimai. Kad būtų vaizdžiau, pateiksiu keletą paprastų pavyzdžių. Jų ilgai ieškoti nereikėjo.
Taigi, tarkime, koks nors rinktinės krepšininkas pataiko „tritaškį“ metimą. Visi prie televizorių ekrano džiaugsmingai pareiškia, kad metimas kaip ir pats krepšininkas buvo – „NErealus“.
Arba, tarkime, jaunajam talentui „Dainų dainelėje“ gražiai padainavus liaudišką dainą, visi suskumbame „pagirti“, kad padainavo visai „NEblogai“.
Jeigu sekasi gerai – sakome tiesiog, kad tiesiog „nėra blogai“.
Jei jums padovanojo brangią dovaną, „be galo“ ją vertindami, teigiame, kad ji – „visai nieko“.
Kaip įdomu! Ar tikrai tik tiek tesugebame pasakyti? „Visai nieko“? Na, taip... Mūsų šalyje taip priimta, bet vos tik išvertus pažodžiui į užsienio, tarkime, anglų kalbą, įvertinimas skamba klaikiai: „completely nothing“! Ir čia, suprask, jau gerai įvertino? Siaubas!
Galima surasti ir daugiau „neigiamai teigiamų“ išsireiškimų, tokių kaip – „žiauriai gerai“, „baisiausiai gerai“, „nesveikai“ ir pan.
Įdomu pastebėti, kad „ne“ yra ir nacionalinio marketingo dalis. Pavyzdžiui, gatvės pardavėjai mums siūlo obuolių, draugiškai klausdami, ar mes kartais jų „nenorėtume įsigyti“? O ko čia stebėtis, kad niekas neperka? Net tautos išmintis teigia: „kaip paklausi, taip ir gausi“. Lazda jau tiek perlenkta, kad net prieš sakydami „taip“ automatiškai sakome „ne“. O kaip gi šitaip? Na, štai, pavyzdžiui, Onytė teigia: „Aš manau, kad „Baltųjų“ komanda šiandien nugalės „Juoduosius“. Petriukas pritardamas atšauna: „Ne, tai – taip. Žinoma nugalės...“
Įdomu, kodėl gi „ne“, jeigu taip? Panašių „ne“ pavyzdžių, įdėmiau apsidairę, aplinkui rastume daugybę. Nors patvirtinti moksliniais faktais būtų sunku, bet visai gali būti, kad taip kalbėdami ir patys to nenorėdami, viskam automatiškai tariame „ne“. Kitaip tariant, įsikalbame sau (ne)galią, kuri trukdo imtis, bet kokio veiksmo. Tokiu būdu labai nesunku „sutrinti į miltus“ net geriausias idėjas ar iniciatyvas.
Na, jei kas nors dar nebandėte, pamėginkite bet kurioje valstybinėje institucijoje pasiūlyti savo idėją, pavyzdžiui, dėl tos pačios institucijos darbo gerinimo. Net jei šventai tikite, kad ji galėtų palengvinti mūsų, eilinių piliečių, dalią, jums vargu, ar pavyks rasti žmogų, kuris geranoriškai išklausytų ar kaip nors kitaip užregistruotų perspektyvų patarimą. Greičiausiai išgirsite tvirtą – „ne“. Žinoma „ne“, nes gi čia, suprask, „nieko negalima padaryti“, nes niekas nuo jo ar jos asmeniškai nepriklauso, nes ne jis ar ji sprendžia ir t.t. Apibendrinant: NEįmanoma... NEsąmonė... Nėra lėšų ir pan.
Nesigilinant į negalėjimo priežastis, tokius žmones galima būtų apibūdinti „neigiamai kūrybiškais“. Jie aktyviai imasi galvoti ir todėl tikrai sugalvoja šimtus priežasčių, kodėl tai, ką siūlote, yra neįmanoma. Nors tą pačią energiją panaudojus būtų galima sugalvoti šimtus būdų, kaip išspręsti problemą. Pavyzdžiui, vaikai tikrai sugalvos šimtus priežasčių, kodėl privalote jiems nupirkti ledų, bet dabar ne apie tai.
Atsižvelgiant į neigiamai prisotintą mūsų šnekamąją kalbą, kyla klausimas, gal tas „ne“ yra tiesiog automatinis, natūralus „ne“ ir nieko daugiau? Kažkas panašaus, kaip Amerikoje per dieną tūkstančius kartų užduodamas klausimas „how are you?“, visai nereikalaujant atsakymo?
Visai gali būti, kad toks automatinis „ne“ visur įaugo į mūsų kultūrą, kad galiausiai paveikė net ir (ne)logišką mūsų mąstyseną. Nenustebčiau, kad dėl tų pačių priežasčių mūsų dienraščiai yra užprogramuoti taip, kad ir ką berašytų, vis tiek devynios iš dešimties naujienų pirmame puslapyje visada būna neigiamos (nepainiojant šio straipsnio minčių su jokiais politiniais judėjimais ar partijomis).
Panaudojant tvirtus tautosakinius neiginius, belieka tik retoriškai paklausti – kas gali paneigti, kad vieno praeityje garsaus veikėjo žodžiai „tūkstantį kartų pakartotas melas tampa tiesa“ buvo klaidingi? Jei kiekvieną dieną tūkstančius kartų kartojame „ne“, gal dėl to nieko ir NEvyksta?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
