Vis dėlto, su augančia transporto gausa ir galia atsiranda ir nauji pavojai. Neretai žmogus, net pats to nepajusdamas, pradeda piktnaudžiauti savo transporto priemone. Kartais tai tampa būdu pabėgti
nuo savęs, savo problemų, nuo kasdienybės rutinos. Vairavimas tampa mėgavimusi laisve, kurios paprastai neturime. Tokiu atveju kelių eismo taisyklės tampa draudimais ir laisvės apribojimais, kuriuos norisi sulaužyti, ypač kai niekas to nemato. Be to, vairavimas pažadina mumyse norą dominuoti.
Galios pajutimas ir lenktyniavimas tampa it asmeninės laisvės ir galios išraiška. Vairavimas dažnai prikelia mumyse ir tuos instinktus, kuriuos esam gerai apvaldę ir paprastai niekam neberodome. Todėl kartais net ramus žmogus už vairo tampa agresyvus ir pradeda grūmoti kumščiais ar bent jau nuoširdžiai paatvirauja ką iš tiesų mano apie esamą situaciją ir kitų vairuotojų intelektą bei moralę. Taip vieno vairuotojo agresyvus vairavimas gali išprovokuoti grandininę gynybinę reakciją, kurioje prarandamas ne tik elementarus žmogiškumas, bet taip pat ir budrumas. Visa tai dažnai atveda prie labai liūdnų pasekmių.
2000 metų statistika rodo, kad eismo įvykiuose žuvo 1 mln. 260 tūkst. žmonių. O sužeista buvo dar penkis kartus daugiau. Tai - milžiniškos netektys, pranokstančios karų bei cunamių aukas... Skaudžiausia, jog daugiau nei 90% įvykių buvo dėl žmogaus kaltės. Mes, net minties neturėdami apie žudymą, galime įgyti potencialaus žudiko laikyseną. Nes kiekvieną kartą kai elgiuosi neatsakingai, mano elgesys gali išprovokuoti mano paties ar, dar blogiau, kito žmogaus žūtį.
Kiekvieną sykį, kai vairuoju techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai pats esu netinkamos vairavimui būklės (apkvaitęs nuo svaigalų, pervargęs, nedėmesingas, pavyzdžiui, kalbu telefonu), kai manevruoju neatsargiai ar agresyviai, kai atsakau agresyvumu į kito vairuotojo agresiją, jau nusidedu Dievo įsakymui „nežudyk“. Būtų be galo apmaudu, jei tai nuskambėtų kaip eilinis moralizavimas, nes tikslas nėra ieškoti kaltų, bet visapusiškai skatinti saugaus eismo kultūros ugdymą.
Tikslas nėra nuslopinti vidinius žmogaus impulsus, bet juos pažinti ir atsakingai nukreipti tinkama linkme, kad jie tarnautų žmogui, o ne atvirkščiai. Mes turime galimybę savyje išsiugdyti rūpestingumą kitais eismo dalyviais, pagarbą bei kantrybę. Galime apsispręsti ne tik patys nesiblaškyti vairuodami, bet dar ir numatyti „laiko rezervą“, kelyje iškilus netikėtai aplinkybei. Galime ne tik gerai žinoti eismo taisykles bei jų laikytis, bet ir nelikti abejingais stebėtojais tada, kai matome kitus neatsakingus eismo dalyvius.
Kad ugdymas duotų realių vaisių, reikia įvykdyti tris etapus. Pirmajame sužinome, kaip reikia elgtis. Antrame - norėti taip elgtis ir įgyti reikiamus įgūdžius. Trečiame - išlaviname refleksus bei įpročius, kad galėtume tai atlikti sparčiai ir kruopščiai. O kad šio darbo vaisiai taptų matomi, nepakanka tik individualios ar pavienės iniciatyvos, bet reikia, kad jis taptų visos visuomenės ir bendru reikalu. Valstybė, Bažnyčia, ir kitos, ypač švietimo organizacijos (universitetai, mokyklos, darželiai) bei šeimos turėtume apjungti jėgas, kuriant ateitį, kurioje gyvensime patys.
Minėti žuvusius eismo įvykiuose, tai ne tik maldoje prisiminti, mums brangius žmones, bet taip pat dėl jų šviesaus atminimo padaryti viską, kad užbėgtume už akių toms skaudžioms nelaimėms šiandien.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!