Kuo toliau tuo labiau žmonės darosi žiauresni. Lietuviai, kas jums pasidarė? Pamatote mažą, bejėgį šunelį, įsigyjat jį, bet praėjus kuriam laikui, išmetate į gatvę kaip kokią šiukšlę. Negi ne gėda?
Sutinku, auginant didelį šunį nedideliame bute, gali kilti susierzinimas dėl per mažos erdvės ar pan. Bet, kam tada iš viso toks šuo buvo perkamas? Gyvūnėlio „atėjimą“ į šeimą visada reikia planuoti ne ką mažiau nei vaiko. Žmonės tiesiog neįvertina savo galimybių.
Antra, vis labiau intensyvėjant emigracijai, dažnai pasitaikanti priežastis yra išvykimas į užsienį. Tai labiau komplikuota situacija, tačiau, kaip sakoma – nėra padėties be išeities. Taigi galima prašyti pagalbos artimųjų, ar, galų gale, augintinį gabentis kartu.
Manau, šiais laikais žmonėms yra per daug lengva įsigyti gyvūnėlį, todėl jie to nevertina. Jie vargšelius priima, o po to atsisako be jokios sąžinės graužaties. Nekreipiant dėmesio į tai, jog jie irgi yra gyvi sutvėrimai. O ką jau kalbėti apie žiaurius, pasityčiojančius ir gyvūnus skriaudžiančius žmones! Nors tikriausiai jų net negalima būtų pavadinti žmonėmis...
Patarimas asmenims, kurie nieko nepaisydami sugeba „išmesti“ savo gyvūną, būtų iš anksto susirinkti informaciją apie augintinį. Pavyzdžiui, jeigu norite didelio šuns, nepamirškite įvertinti, kad jo apetitas bus tikrai nemažas, tad daug pinigų teks išleisti maistui. Kad teks augintinį išvesti pasivaikščioti į lauką ne tik saulėtomis ir maloniomis dienomis, bet ir siaučiant dideliam vėjui, lyjant, sningant ir t.t.
Kiekvienos veislės grynaveisliai šunys turi panašias charakterio savybes, taigi nuspręskite, kokio jūs norite, ir tik tada išsirinkite. Mišrūnų charakteris gali būti nenuspėjamas, todėl tai padaryti kiek sunkiau. Tačiau geriau išsiaiškinti iš anksto, ko nori, nei vėliau elgtis begėdiškai.
Žmonėms reikėtų daugiau prisiimti atsakomybės. Prieš darant tokius šiurpą keliančius dalykus, pabandykit įsijausti į pačio gyvūnėlio situaciją.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
