Perskaitęs Česlovo Milošo mintį – „niekam nepavydėjau“ – susimąsčiau. Nejaugi tai įmanoma. Tokius standartus kėlė tik vienas Asmuo. Ir būtent jam aš pavydėčiau.
Suprantu, kad kiti gali geriau gyventi, kad kitiems gali geriau sektis, gali turėti daugiau daiktų, daugiau talentų, būti pranašesni už mane visu kuo. Ir tai yra normalu. Čia pavydui vietos kaip ir nėra. Nors... matant kitų sėkmes, prožektorių šviesoje spindinčius gyvenimus, kažkas viduje sukirba. Gal tai ne pavydas – gal tik pavydo sėklelės, kurias napamiršta palaistyti vaikai – tėti, pažiūrėk kaip jam sekasi, jis viską turi. O tada, kai pradeda gerai sektis tiems, kurie tave pažemino arba apiplėšė? Tada pavydas susimaišo su neapykanta. Pavojingas kokteilis, užnuodijantis net kaulų smegenis. Kaip tai nugalėti. Tau sakoma – atleisk ir tu atleidi.
Teoriškai. Po to sužinai, kad sėkmė aplanko naudojantis tavo inveticijomis. Viso gyvenimo investicijomis. Tada jau sunku. Sunku atskirti pavydą nuo neapykantos ir atvirkščiai. Bet čia dar ne viskas. Visoje toje sumaištyje ateina pasiūlymas: - melskis už juos. Ką? To jau per daug. Ne ne. Melskis kiekvieną dieną, kiekvieną rytą ir vakarą, kad jiems gerai sektųsi. Va taip va. Ir tada, kai su ašaromis akyse, beje, ne, ašarų jau nebeliko, su ašaromis širdyje praeini per šį mirties šešėlio slėnį, galvodamas, kad ėjai vienas, staiga pamatai – ne. Su tavimi kartu žengė visi šventieji. Tie, kurių pasaulis nebuvo vertas, kurie slėpėsi persekiojami dėl teisybės, kurie buvo vargšai dvasia, kurie liūdėjo ir nesulauke paguodos, jie ėjo kartu ir palaikė tave, nes patys tai buvo praėję. Jiems galima pavydėti.
Galima pavydėti motinai Teresei, Jonui Pauliui II-ajam, šv. Augustinui, šv. Pranciškui ir visiems tiems, kurie nepavydėjo niekam ir nalabai kas pavydėjo jiems. Tiesa, pavydėjo. Pavydėjo šlovės, pavydėjo pripažinimo ir visų kitų dalykų kurie, nori to ar nenori, vis tiek lydi šventuosius. Tačiau niekas nepavydėjo jų skausmo, jų sudiržusių nuo maldų kelių ir sukruvintos nuo kančios širdies, pervertos ta pačia ietimi, kuria buvo perdurtas jų Išganytojas.
Štai ko noriu pavydėti. Ir nors puikiai suprantu, kad mano ištarmė ar svajonė gali išsipildyti – aš truputį bijau. Tikriausiai dėl to, kad skaudės. Skaudės, kai matysiu alkstančius ir benamius (nors tai ir skamba labai paviršutiniškai). Skaudės, kai matysiu prievartą. Skaudės, kai piktinsiuos neteisybe. Ir labiausiai skaudės, kad nors ir ką bedaryčiau, viso to pakeisti niekaip negalėsiu. Nes tai, ką aš pakeisiu, bus tik mažytis lašelis toje bekraštėje neteisybės smurto ir skausmo jūroje.
Tačiau kaip ten bebūtų – šiam pavydui aš ryžtuosi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
