Kartais darosi baugu matant, kokia patikli ir imli psichologinėms manipuliacijoms yra dalis lietuvių tautos. Garliavos istorijos aktualumo ir svarba bei stiprus emocinis įsitraukimas buvo sukurtas, rodos, naudojantis dviem paprastais principais: a) naujienų portalų, radijo ir televizijos erdvės užimtumu, ir b) „atgalinio ryšio“ (komentarų) gausos įspūdžiu. Sakau „sukurtas“, nes vis dažniau atrodo, kad tai viso labo didelis ir milžiniško pasisekimo sulaukęs projektas, sėkmingai įtraukęs nemažą skaičių žmonių.
Tiesa, šiuo metu dirbtinumas jaučiamas mažiau nei anksčiau - būtent tame slypi šios istorijos sėkmė (nors čia galiu ir klysti - jau vien ko vertas į madą ateinantis „patvorinių“ trolinimas, akivaizdžiai rodantis trūkusią žmonių kantrybę ir įvairovės ilgesį), mat nemaža dalis lietuvių, paveikti Garliavos informacinio srauto dominavimo viešojoje erdvėje, iš tiesų nuoširdžiai įsijautė į šią asmeninę - šeimyninę dramą.
Tačiau ar kas galėtų įtikinamai paaiškinti, kodėl? Tokios dramos Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vyksta dešimtimis, jei ne šimtais kiekvieną dieną, dalis jų, be abejonės, baisesnės nei ši. Dėl kokių priežasčių tuomet eskaluojama būtent ši tema?
Galbūt jos populiarumą galima pateisinti traktuojant ją kaip simbolį, atsilikusios ir išsigimusios teisėtvarkos žinianešį. Tačiau taip sakyti būtų ne visai teisinga, mat tokių „simbolių“ Lietuvoje - lyg vežimu vežk: Darbo partijos byla, VEKS'o skandalas, FNTT istorija, Gariūnų byla, Pociūnas, Beliackis, Ivanauskas, Lavastė, ir t.t. Daugelis šių bylų (nevienareikšmiškai, žinoma) - tai esminių ir bendrų demokratijos principų ir žmogaus teisių pamynimas, ir jų aptarimas daug geriau sietųsi su teisėsaugos degradacija ir poreikiu persitvarkyti nei konfliktas dėl to, pas kurią motiną turi gyventi mergaitė. Sutinku, vaikų apsaugos teisės yra ne mažiau svarbi mūsų visuomenės santvarkos dalis kaip ir kitos, tačiau - taip pat ir ne daugiau svarbi, tad tokio neproporcingo dėmesio skyrimas yra sunkiai pateisinamas vien tik tuo.
Tikrai to nesakyčiau, jei nebūtų buvę atitolta nuo šios bylos šaknų - keturių mįslingomis aplinkybėmis žuvusių žmonių byla nusipelno didelio dėmesio, nes kelia netiesioginę grėsmę mūsų visų saugumui ir visuomeninei santvarkai, ypač turint omeny teisėsaugos institucijų aplaidumą ir nenorą šią bylą tirti. Tačiau kada paskutinį kartą naujienų antraštėse figūravo šių nužudytųjų pavardės? Na, tiesą sakant, visai neseniai pasirodė svarbus straipsnis apie Kedžio mirties bylos baigtį, tačiau dėmesio (palyginus su kitais garliaviniais straipsniais) susilaukė nedaug. Kas kelia galbūt dar didesnį įtarimą ir nerimą, tai kad lygiai taip pat dėmesys „išsiblaškė" ir valstybės institucijų lygmeniu, nors jų funkcionavimas neturėtų būti veikiamas visuomenės nuotaikų ir emocijų.
Skaitydamas nesibaigiančius žiniasklaidos etiudus, su neregėtu pedantiškumu ir išsamumu atskleidžiančius (kad tiek dėmesio būtų skiriama kitoms sritims!) kiekvieną mergaitės - Venckienės - mamos trijulės piršto krustelėjimą ir trečio kisieliaus nuo vandens paskleistą gandą, pabandžiau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis žmogus, nuoširdžiai susirūpinęs šia istorija.
Pasijutau lyg būčiau transe, visiškai paskendęs žiniasklaidos diriguojamoje visuotinėje dramoje: įsijautęs į šį nerealų spektaklį ir išsiblaškęs nuo tų dalykų, kurie yra iš tikrųjų svarbūs. Tai - situacija, verta Lars von Trier'o filmo „Dogvilis“: ekrane lyg ir vyksta gyvenimas, filmui įsibėgėjant kyla įtampa, o kulminacijoje dramatiški įvykiai seka vienas kitą, tačiau... kartas nuo karto vis tenka atkreipti dėmesį, kad visa tai - fikcija. Visos filmo dekoracijos yra pieštos kreidele ant juodų teatro scenos grindų, žmonės darinėja įsivaizduojamas duris ir atsargiai aplenkia kreida pieštą skritulį, kuriame užrašyta „krūmas“.
Bet čia verta išryškinti skirtumą ir atskleisti tikrąją žiniasklaidos galią formuojant viešąjį diskursą: Trier'o filme tau leidžiama matyti, kad visa drama - tai paprasčiausias farsas (nors ir ten yra sunku atsiriboti nuo įvykių), tuo tarpu Garliavos istorijoje tokie ženklai yra atidžiai slepiami, o juos pastebėjusieji - maišomi su žemėmis. Tačiau Trier'o filmo fenomenas puikiai atsispindintis Klonio gatvės dramoje, gali padėti atskleisti žmogaus proto prigimtį ir silpnybes: tai istorija apie žmones, gyvenančius paraleliame fantazijų pasaulyje. Jie - lyg vaikai, žaidžiantys smėlio dėžėje ir įsivaizduojantys pasakų pilis, Viduramžių tvirtoves bei didingas kovas už šventą teisybę, ir besišvaistantys įsivaizduojamais kardais taip, kad po gero smūgio beveik apsisuka ratu aplink save.
Tik... ar neteks mums atsibusti iš šio fantazijų pasaulio gavus gerą saują smėlio į akis? Norėtųsi tikėti kad ne, nes daugybei žmonių tai gali būti skaudi patirtis, tačiau sunku negalvoti apie neįtikėtinus atsitiktinumus: didžiausias skandalas per paskutinius keturis metus, skaldantis bei mobilizuojantis visuomenę, iškilo lyg tyčia likus pusmečiui iki Seimo rinkimų. Galbūt tai visiškai nesusiję. Tačiau argi galėtų lietuviai, lyg kokie estai ar kiti normalūs žmonės, blaiviai įvertinti politikų darbus ir nuodėmes, apgalvoti savo sprendimą ir, ramiai sulaukę rinkimų, ateiti balsuoti skaidriu ir nesupainiotu protu?
Tiesą sakant, taip. Tikrai galėtume, jei mums nebūtų kliudoma. Kas žino, galbūt bendras informacinis triukšmas ir blaškymas ir yra reikalingas būtent tam, kad liktų mažiau laiko ir valios apmąstyti ir padaryti savo išvadas ne tik apie Garliavos burbulą, bet ir apie šimtąkart svarbesnį dalyką - ateinančius Seimo rinkimus, kurie bus nepaprastai lemtingi, turint omenyje neišvengiamai artėjantį Europos finansinį ir socialinį krytį.
Galbūt iš tiesų kažkam naudinga nukreipti ir išblaškyti dėmesį nuo tikrojo dėmesio objekto - rinkimų, nes, kaip psichologai atrado dar 1986-aisiais (Petty ir Cacciopo), kuomet nelieka protinių resursų mąstyti savo galva, mus daug lengviau įtikinti naudojantis niekuo neparemtais, skambiais ir dažnai kartojamais šūkiais bei įspūdinga išvaizda. Galbūt tai tik šalutinis šios istorijos efektas, bet viena yra tikra - išsiblaškiusi tauta, deja, yra daug imlesnė populistų rinkiminiams metodams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
