Kad lėkštutė laksto tarp raidžių laikant rankas virš jos, kažkuri draugė buvo tik girdėjusi, bet kaip viskas būna iš tikrųjų, galėjome tik įsivaizduoti. Prieš tris dešimtmečius panašios kalbos buvo tabu, o tai dar labiau kurstė smalsumą. Jaunatviškas, bebaimis entuziazmas vieną vakarą virto košmaru, kurį aš iki smulkmenų pamenu ligi šiol...

Mes buvome penkios provincialės iš skirtingų miestelių ir kaimų, kurios nuomojomės butą Vilniaus senamiestyje sename name. Taigi, surašiusios raides pagal abėcėlę ir skaičius ant apvalaus kartono lapo, lėkštutėje brūkšniu pažymėjusios pokalbio pradžią, užgesinome šviesą, uždegėme žvakę ir kvatodamos sprendėme, kurią dvasią pasikviesti. Neseniai buvo mirusi mano močiutė, todėl aš pasiūliau, kad bandom pasikviesti ją... O kad aš būčiau tada žinojusi, kaip negerai būna tiems, kuriems neduodame ramybės savo smalsumu ir tiems, kurie braunamės į mirusių pasaulį...

Visa tai aš suvokiau vėliau, o tą vakarą močiutė neatėjo, bet mes nesiliovėme savame kailyje ir nutarėme pakviesti kitą dvasią - vieno žymaus poeto. Kartojome žodžius, kol staiga nupurtė šaltis, o lėkštutė pakilo ir ėmė taip lakstyti po popieriaus lapą, kad nespėjome uždavinėti klausimų. Abejodamos, ar tikrai kviestoji dvasia atėjo, mes paklausėme, kaip ji gali įrodyti kad atėjo? Lėkštutė parašė: „pažvelkite į gėles ir suprasite“.

Vazoje buvusios gėlės pradėjo linguoti taip lyg būtų pūtęs stipriausias vėjas. Man pradėjo darytis blogai, krėtė drebulys, dingo linksmumas, o kai patraukiau rankas, susidėliojo žodžiai, kad aš būtinai turiu dalyvauti iki galo. Tada pradėjau suvokti, kad geruoju tai nesibaigs.

Kai visi klausimai jau buvo paklausti, mes paprašėme, kad dvasia paliktų mus, bet ji atsisakė, kad aš jai patikau ir ji pasilieka pas mane. Ne juokais išsigandusi aš pasisiūliau sukalbėti maldą, bet ji atsakė, kad yra netikinti, siūliau sugiedoti „internacionalą“, bet tai irgi jos neįtikino.

Kai žvakė buvo užgesinta, merginos sumigusios, netikėtai atsidarė durys, ir taip trenkė vėjo gūsis, kad net merginos prabudo. Nutilus kalboms pasigirdo žingsniai, kurie sustojo ties mano lova. Sustingusi iš baimės bandžiau kartoti maldą, tačiau neprisiminiau nė vieno žodžio. Tada aš išgirdau žodžius... Tai buvo eilėraščiai, kurie skambėjo taip, tarsi juos atkartotų aidas. Visą naktį aš suakmenėjusi klausiausi tų žodžių ir galvojau, kad kraustausi iš proto, kad tai tik mano vaizduotė, bet išaušus rytui viena kambariokė prasitarė, kad naktį girdėjo tuos pačius žodžius kaip ir aš.

Daugiau tos temos nelietėme ir aš tą patį vakarą išskubėjau į bažnyčią išpažinties. Labai meldžiausi, prašydama tos dvaselės, kad ji paliktų mane ramybėje ir su nekantrumu laukiau nakties. O kas dabar bus? Ir tada į sapną atėjo močiutė, kuri liepė man melstis, kad gaučiau ramybę.

Tris mėnesius kiekvieną vakarą kojos pačios mane nešė į bažnyčią, kurioje maldomis nieko kito neprašiau, tik kad dvasia grįžtų iš ten, iš kur atėjo. Matyt, tai buvo kažkieno nustatytas terminas, tik maldomis pagaliau pelniau sielos ramybę. Tos dvasinės būsenos nenoriu niekam linkėti ir nuoširdžiai patariu verčiau perskaityti knygą ar pažiūrėti filmą, nei kišti nosį ten, kur mes nieko nežinome.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Tiki antgamtiniais dalykais, ar ne, šiurpios istorijos apie namuose prasidedančius keistus reiškinius - nesuprantamus bildesius, vietas keičiančius daiktus ar neįprastus vaizdinius – priverčia susigūžti kone kiekvieną. DELFI jau rašė apie tai, kaip spiritizmo seansą namie atlikusios merginos teigia, jog jų namuose nesibaigia baisiausi dalykai.

Teiraujamės Jūsų – ar esate atsidūrę panašioje situacijoje, ar girdėję panašių šiurpių istorijų? O galbūt manėte, jog susidūrėte su antgamtiniais reiškiniais, o vėliau išsiaiškinote, jog šių priežastis – itin paprasta, tarkim, statybinis brokas?

Laukiame Jūsų istorijų ir pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“ iki sausio 20 d. Įdomiausios istorijos autoriui padovanosime M. Solonin knygą „Katastrofos chronologija“.