Neretai susidaro įspūdis, jog dalis vartotojų save realizuodami virtualioje erdvėje tiesiog jaučia nepilnavertiškumo kompleksą ar dėmesio stoką. Skamba per daug kategoriškai? O gal perskaitę šį straipsnį, vis dėlto, atpažinsite į save panašų žmogų?
Nors pati ir esu susikūrusį „Facebook“ paskyrą, toli gražu neskiriu jai tiek svarbos, kiek kai kurie mano kolegos. Pakanka tik prisijungti prie šio socialinio tinklapio, ir iškart pamatau gausybę įrašų taip vadinamame „Facebook“ sraute. Deja, daugelis jų tėra nuobodžiaujančių žmonių blevyzgos. Užtenka vos peržvelgti akimis naujausius įrašus, jog suvoktum: arba žmonės neturi ką veikti, arba jiems trūksta aplinkinių dėmesio. Nors ir liūdna tai pripažinti, susidaro įspūdis, jog daugeliu atveju tai yra antrasis variantas. Žmonių siekis sulaukti kuo didesnio susidomėjimo savo įrašais neretai pasirodo, švelniai tariant, liguistas. Tokiu atveju iškyla dar vienas klausimas: ką tinkamos socialinės terpės neatrandantys asmenys apskritai veikia socialiniame tinklapyje?
Juokinga ir kartu absurdiška stebėti žmones, komentuojančius kiekvieną savo žingsnį ar nuveiktą „darbą“. Tokie asmenys aplinkiniams praneša ne tik apie sąlyginai reikšmingus įvykius savo gyvenime (pavyzdžiui, apie įsigytą naują augintinį, puikiai praleistas atostogas ir pan.), bet ir apie tokias smulkmenas, kaip pavėlavimą į autobusą, sudaužytą kavos puodelį ar netgi nulūžusį nagą. Skamba juokingai, tiesa?
Deja, išvardyti pavyzdžiai toli gražu nėra absurdo viršūnė. Siekdami žūtbūt į save atkreipti dėmesį, „Facebook“ „budintys“ vartotojai su draugais mėgina užmegzti ryšį ir kur kas bukesnėmis priemonėmis.
Kadangi kiek sunku kažkokiu terminu konkrečiai įvardyti tokio pobūdžio elgesį, remsiuosi pavyzdžiais. Dalis vartotojų viešoje erdvėje yra linkę rašyti tokias žinutes, kaip: „o ne, ir vėl“, „ką mačiau!“, „o čia tai geras buvo“ ir t.t. siekdami kitų internautų susidomėjimo.
Tačiau juokingiausia, jog paklausti, kas gi, vis dėlto, nutiko, šie asmenys linkę nieko konkretaus neatsakyti, ar bent jau kurį laiką neva „auginti kulminaciją“ neatskleisdami „sensacijos“. Žinoma, pasitaiko net ir tokių atvejų, kuomet vartotojas į kitų žmonių klausimus neatsako, nes tai yra „privatus ir asmeninis jo paties reikalas“. Būtent todėl ir peršasi nuomonė, jog tokiems žmonėms tiesiog trūksta savęs realizavimo.
Dar absurdiškiau atrodo kai kurių „Facebook“ vartotojų siekis į savo kontaktus pridėti kuo daugiau įžymių žmonių. Čia daugelis skaitytojų turbūt ims ginčytis, jog tai tėra grynai paaugliškas elgesys. Deja, konkretūs atvejai liudiją visai ką kita. Juokinga ir graudu stebėti keturiasdešimtmetę moterį, kuri į savo draugų sąrašą stengiasi įtraukti žymius politikus, kino ir teatro aktorius ar lietuviškos pop muzikos atlikėjus. Liūdnoka, tačiau tokių atvejų tikrai yra ne vienas ir ne du. Elementarus nesubrendėliškumas? Ta pati dėmesio stoka? O gal nepilnavertiškumo kompleksas, besireiškiantis siekiu apie save sudaryti neva geresnę nuomonę?
Daugelio psichologų teigimu, aplinkinių reakcijos stokojantys žmonės, dažnai imasi kraštutinumų jam gauti. Kadangi tokie asmenys paprastai jaučiasi nepilnaverčiai, jie įvairiais būdais stengiasi šį kompleksą kompensuoti. Žinoma, tokie metodai, kaip kardinaliai pakeistas įvaizdis ar ekscentriškas elgesys, neretai lieka įvertinti neigiamai, todėl saviraiškos stokojantiems žmonėms paprasčiausiai nelieka kitos išeities, kaip tik pasakoti dažniausiai išgalvotus įvykius, taip sulaukiant šiokio tokio susidomėjimo. Tačiau kadangi įvairaus pobūdžio „sensacijos“ aplinkiniams greit atsibosta, neretai griebiamasi šiaudo: apie save žūtbūt mėginama sukurti įtakingo žmogaus įvaizdį, taip mėginant įgauti naują reputaciją.
Kaip ir įsitikinome anksčiau, socialiniai tinklapiai tokiam elgesiui yra kone tobula terpė: čia net nebereikia rūpintis, jog tavo melas nuskambėtų įtikinamai. „Melodramų ekspertai“ savo „scenarijus“ tiesiog paleidžia į virtualią erdvę.
Taigi, ar socialiniai tinklapiai yra skirti vien tik dėmesio stokojančioms, nuo realybės atitolusioms „aukoms“ ir per daug filmų prisižiūrėjusiems „intrigantams“? Nors ir nesinorėtų tuo tikėti, neretai peršasi nuomonė, jog intelektualūs žmonės šiuose tinklapiuose visgi sudaro mažumą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!