Ne paslaptis, jog didelė Lietuvos visuomenės dalis kone kasdien naudojasi viešuoju transportu. Ne paslaptis ir tai, jog dar didesnė dalis šia paslauga besinaudojančių piliečių tiesiog negali pakęsti dažniausiai visai be reikalo aršiai nusiteikusios keleivių kontrolės. Ir čia turimos omenyje toli gražu ne saulėgrąžas gliaudančios, muziką garsiai klausančios, be bilietėlio troleibusais ar autobusais važiuojančios personos.
Panašu, jog net ir teisėtai viešuoju transportu besinaudojantys asmenys turi pagrindo neigiamai atsiliepti apie minėtosios profesijos atstovus. Deja, tokį visuomenės požiūrį visų pirma formuoja pačių kontrolierių kultūra (o gal vertėtų teigti, jos nebuvimas?).
Štai keletas priežasčių, liudijančių, jog minėtųjų darbuotojų pareigos su praktiniu jų įgyvendinimu neretai neturi nieko bendra.
Oficialiame keleivių kontrolės funkcijų apraše yra punktas, jog: „Vykdydami savo funkcijas, kontrolieriai turi teisę išlaipinti keleivius, važiuojančius nešvariais drabužiais arba besivežančius draudžiamą vežti bagažą, artimiausioje bet kurio tipo stotelėje“.
Deja, gana akivaizdu, jog beveik nė vienas iš minėtųjų kontrolierių šia teise nesinaudoja. Niekam nerūpi viešuoju transportu be bilietėlio važiuojantis, šlapimu ir alkoholiu dvokiantis asocialus asmuo.
Ne kartą Vilniaus mieste teko važiuoti 43 maršruto autobusu, kuriuo kartu keliaudavo ir du ne itin gardžiai kvepiantys, keleivius į kitą autobuso galą speistis verčiantys alkoholikai. Deja, to paties maršruto autobuse teko matyti ir keleivių kontrolę, kuri ne tik nesidomėjo minėtųjų piliečių naudojimosi viešuoju transportu teisėtumu, bet ir jų neišlaipino. Trumpai tariant, du kvapą teisiogine to žodžio atimantys asmenys buvo visiškai ignoruojami.
Gana panašią situaciją teko matyti ir Vilniaus miesto 18 maršruto troleibuse. Girtas, alų viešajame transporte maukiantis pilietis, ne tik nebuvo išlaipintas iš troleibuso, bet ir nebuvo nubaustas už važiavimą be pažymėto bilieto. Ką jau bekalbėti apie adminstracinę teisę, kurią, viešoje vietoje alkoholį vartojantis asmuo neabejotinai pažeidė.
Aptariant šią situaciją, vertėtų paminėti ir tai, jog ne kartą teko matyti penkis, vienu metu keleivius tikrinančius kontrolierius. Paradoksalu, tačiau kur kas rimtesnių ir svarbesnių reikalų turinčius policijos ekipažus sudaro tik du pareigūnai. Ką gi, panašu, jog bilietėlio nepasižymėjusiam „zuikiui“ sutramdyti reikia kur kas gausesnių pajėgų. Vertėtų paminėti ir tai, jog suradę „auką“ visi penki kontrolieriai toliau nebetikrino kone sausakimšo autobuso.
Dar vienas viešuoju transportu besinaudojančius žmones liūdinantis faktas yra liguistas keleivių kontrolės priekabumas. Nemaža dalis minėtosios profesijos atstovų ne tik pamiršta elementarius etiketo niuansus, bet ir kone paranojiškai teigia, jog visi, lengvatas liudijantys dokumentai yra padirbti.
Ne taip seniai iš savo pažįstamos išgirdau gana stulbinančią istoriją. Ją, važiuojančią jau minėtu 43 autobuso maršrutu, nutarė patikrinti keleivių kontrolė. Kadangi mergina važiavo pasižymėjusi lengvatinį bilietą, kartu su juo kontrolierei ji parodė ir moksleivio pažymėjimą.
Deja, paranojiškai nusiteikusiai, savo gabaritais duris užstojančiai moteriškei pasirodė, jog pažymėjimas yra padirbtas, o nuotraukoje esantis žmogus – visai ne minėtoji keleivė. Norėdama įrodyti dokumente esančių duomenų tikrumą, mergina kontrolierei parodė ir asmens tapatybės kortelę. Tačiau aršiosios moteriškės tai nė kiek nesudomino. Maža to, ji netgi pareiškė, jog ir šis merginos dokumentas yra padirbtas. Rezultatas – keleivei išlipti teko paskutinėje maršruto stotelėje, su administracinio teisės pažeidimo protokolu už lengvatinio dokumento nepateikimą. Nepelnytai nubausta mergina minėtąją kontrolierę padavė į teismą. Kuo viskas baigsis, kol kas dar nėra aišku.
Aptarus tam tikrus keleivių kontrolės etikos ir profesionalumo niuansus norom nenorom peršasi išvada, jog didelė šias pareigas užimančių žmonių dalis ne tik nesugeba sutramdyti asocialiai nusiteikusių viešojo transporto „zuikių“, bet ir negerbia kitų keleivių. Kai kurie iš jų bendrauja atšiauriai, o kartais su keleiviais nevengia įsivelti į beprasmius konfliktus ar net šiek tiek pasistumdyti.
Mano nuomone, nemaža dalis kontrolierių dėl savo nekultūringo elgesio galėtų būti palyginti su autobusuose ir troleibusuose chuliganiškai nusiteikusiais „saulėgrąžų gliaudytojais“. Beje, šių personų minėtieji darbuotojai irgi yra linkę tiesiog „nepastebėti“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
