Galvojau, kad blogai išgirdau. – Taip taip, patikino anas, jau niekas nebeatskiria, kad jie lietuviai. Še tau kad nori. Va čia tai tapatybės liudijimas. - O tai kas jie tokie? Klausiu. – Gal uzbekai? Aaaa... Supratau airoanglolietuviai (na, panašiai kaip afroamerikiečiai).
Na, bet gal apie viską iš pradžių. Baltijos kelias, mitingai, Sąjūdis ir visi kiti niekai dingo parduotuvėse „už eurą“. Už eurą dabar galima viskas. Galima atsisakyti visų tų nesąmonių, kurios vedė į priekį ir skatino siekti nepriklausomybės, ragino kovoti ir t.t. – Susiveršime diržus – šaukėme. Ir kai atėjo laikas susiveržti, sprukome pigesnės dešros užsidirbti.
Paklausius emigrantų ir paskaičius jų komentarus internete susidaro įspūdis, kad jie negyveno toje 1990-ųjų Lietuvoje, niekam nieko nekalbėjo, už nieką nekovojo, mitinguose nedalyvavo. Dabar jiems visi čia pasilikę yra durneliai. Tik man įdomu, kodėl ponai emigrantai vis dar skaito lietuviškus žinių portalus ir bando juose reikštis. Plaukit ramiai indus savo londonuose ir dublinuose, valykit airiams batus, šluokite jų gatves, gyvenkite po aštuonis ar visus dešimt dviejuose kambariukuose ir pūskit trimitą, kaip jums ten gerai.
Nesuprantu, kodėl, nepasidavę tankams ir kalašnikovams, jūs taip lengvai pa(r)sidavėte euriukui ir skanesnei plastmasinei dešrai. Vaikai kalba lietuviškai su akcentu – va čia tai pasiekimas! Ir viso to kaina - 1 euras.
Tegul lieka Lietuvoje kvaileliai tėvai, seneliai, dėdės, tetos, kiti artimieji, kurie „nesugeba“ pabėgti nuo sunkumų. Kurie, kiekvieną dieną laukia, kad užeitų nors kas nors ir aplankytų, pasikalbėtų, pabendrautų. Už vieną šiltesnį žodį gatavi atiduoti viską, kad tik kas artimesnis pataptų vietoj tų airoanglolietuvių.
Vienas humoristas yra pastebėjęs, kad angliškuose filmuose, kai žmonės papuola į bėdą, jie šaukia – gelbėkim savo užpakalius (rusai, beje, sako – gelbėkim savo sielas). Na, kas kam brangiausia, tas tą ir gelbėja. Apmaudu tik, kad tokia, sakyčiau, nekvaila, mūsų tauta taip lengvai sutiko lįsti į vieną vietą „išsivysčiusiai“ europai. Ir tik už eurą.
O tėvai ir seneliai? Ną ką gi. Tėvai ir seneliai pagyvens ir vieni grauždami nagus iki klaviatūros ir sėdės senelių namuose ir mintys – kokie nuostabūs anūkai auga kažkur ir kaip gerai jie atrodo per skaipą. Susikibkim už skaipų ir nutieskime Baltijos kelią iki e-Dublino.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!