Itin keista, kad iš krašto itin uoliai išeiname tais atvejais, kuomet, atrodo, reikėtų laikytis būtent antrosios priesako dalies – nepraleisti progos santūriai patylėti ar tam mirusiajam pagarbą seikėti bent jau kuo taupiau.
Galas žino, kodėl taip yra. Gal tokiu būdu norime patys sau ir kitiems pasirodyti labai gražūs, dorovingi bei mylintys artimą savo – juk kasdieniame gyvenime su gyvaisiais, kaip žinia, elgiamės ne taip pagarbiai.
Tokios ditirambų, odžių, liaupsių bei fanfarų velioniui lavinos, kuri ant mūsų galvų plūstelėjo po verslo magnato, milijardieriaus Bronislovo Lubio mirties, seniai neteko girdėti. Atrodė, kad jei ne antroji asmenybė po Jono Pauliaus II-ojo pas Kūrėją išėjo, tai tikrai (ir neduokdie) pirmasis atkurtos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis arba dukart prezidentas Valdas Adamkus pasitraukė Anapilin. Arba Justinas Marcinkevičius ar Algirdas Brazauskas spėjo prisikelti ir vėl atgal sugrįžti.
„Antrasis moralinis autoritetas po J. Marcinkevičiaus“, „uola ir visuomenės atraminis taškas“, „verslo, politikos, viešo gyvenimo sunkiasvorė ašis“, „lietuviško verslo etalonas“, „XXI a. žemaičių kunigaikštis“ – tai tik keletas apibūdinimų iš tos gausybės, kurią pažėrė itin gausus ir mišrus choras. Tai, kad tokius ditirambus giedojo B. Lubio verslo imperijos atstovai ir buvę jo pavaldiniai – nieko keista ir netgi natūralu.
Tačiau į pirmąsias choro eiles tuojau pat supuolė visas politikos elitas – pradedant valdančiųjų bei opozicinių partijų žemesnio rango atstovais, baigiant pirmųjų valstybės asmenų pareigas einančiais politikais. Nekrologą ant antkapio aukso raidėmis iškalė net pirmasis atkurtos valstybė vadovas V. Landsbergis.
Vienintelė prezidentė Dalia Grybauskaitė pagarbą velioniui pareiškė santūriau ir apsiribojo atsiuntusi vainiką, o ne stovėjo garbės sargyboje prie karsto, kaip dabartinis ir kai kurie buvę premjerai.
Patoso ir kuo sparnuotesnių bei saldesnių išsireiškimų varžybose iš kailio nėrėsi ir šalies žiniasklaida – ne tik ta, kuri priklausė pačiam velioniui.
Taigi, odžių varžytuvėms artėjant prie kulminacijos, sužinojome, kad B. Lubys, pasirodo, nesiekė pelno ir jam labiau rūpėjo dalinti pinigus labdarai bei paramai nei juos užkalti. Jis pirmiausiai buvo mąstytojas, demokratijos tėvas, teoretikas bei praktikas, filosofas, o tik po to – biznierius. Tai buvo kone genijus, kuris, iškilęs virš paprastų mirtingųjų, vienintelis skrodė savo drąsiu žvilgsniu bei mintimis istorijos ateities ūkanas ir pirmasis įžvelgdavo tai, ką prie jo kojų besibūriuojanti minia suprasdavo tik po daugelio metų!
Ta pati minia, žinoma, šia proga susilaukė autoritetingų pamokymų pagaliau atsikratyti patologinės „neapykantos verslui“ ir „pavydo“ ir dėkoti Dievui, jog jis pagailėjo vargšės Lietuvos žemelės ir atsiuntė tokius mesijus, kaip B. Lubys, drąsiai išvedęs tautą iš posovietinės dykumos į Europos vieškelį.
Štai čia ir norisi įterpti: pala, pala. Kažko jau nebesuprantu. Žiūriu į oficialią Kovo 11-osios Akto signataro bei „Achemos grupės“ prezidento biografiją ir galvoju – ar čia kalbama apie tą patį žmogų? Juk pagrindiniai tos biografijos faktai taip aiškiai ir paprastai byloja, kaip ir kodėl jos herojus tapo filantropu, filosofu bei mesijumi ir kas jis iš tiesų PIRMIAUSIAI buvo, jog prie to nelabai ką yra ir pridėti.
Sovietinio pramoninio monstro viršininkas, savo ilgametę karjerą šiame monstre pradėjęs keliais laipteliais žemiau... Ant Atgimimo bangos keteros pateko į Atkuriamąjį Seimą, po to – į vicepremjero bei premjero krėslus... Po premjerystės metų iš karto grįžo į tą patį verslą ir itin sėkmingai, sklandžiai ir, žinoma, be didelės finansinės įtampos privatizavo tą patį monstrą... Tada pradėjo kurti milijardinio verslo imperiją, valdomą geležine ranka... Tarp tos imperijos sėkmės šaltinių – itin tamprūs ryšiai su Rusijos politikos ir verslo – pirmiausiai, dujų – magnatais bei visų pagrindinių Lietuvos partijų elitu, kurį jis dosniai rėmė ne tik per rinkimus...
Tai jums nieko neprimena? Taip, tai tipiška „sėkmės istorija“, kurią jums apie save gali papasakoti kiekvienas iš tų, kurie tokiose posovietinėse šalyse, kaip Lietuva, Bulgarija, Lenkija, Serbija ar Rusija, nuo seno diplomatiškai vadinami „oligarchais“. Apie juos neseniai buvo daug kalbama ir mūsų kaimyninėje Latvijoje, kur tarp pagrindinių „oligarchų“ rasime ir buvusį premjerą, ir sovietinės ūkinės nomenklatūros atstovą.
Tai – tipiški šitame pasaulio krašte per pastarąjį dvidešimtmetį klestėjusio iškrypusio „laukinio kapitalizmo“ produktai ir kūrėjai. Žinoma, tam, kad taptum šių drumstų vandenų rykliu, reikėjo turėti ir aštrius dantis, ir gerą uoslę, ir itin stiprų imunitetą prieš tokias silpnybes, kaip „moralė“. Iš tiesų reikėjo būti autoritetu – tik kita, anaiptol ne poetine, prasme!
Tačiau vien šių savybių tam, kad sukurtum nuosavą lietuvišką, rusišką ar bulgarišką svajonę, žinoma, neužteko. Svarbiausia sėkmės sąlyga – reikėjo tuo laiku būti vietoje. Jei ne pačios nomenklatūros gretose, tai bent šalia jų.
Gink Dieve, aš nesirengiu neigti fakto, jog vėliau tie žmonės stūmė į priekį visą verslą, dalį savo milijardų investavo į kitų gerovę, skyrė labdarai, paramai, kultūrai. Bet ar šios indulgencijos atperka kitą faktą – šie lobynai buvo sukrauti ant socialiai neteisingų bei iškrypusių pamatų? Ar bendrasis gėris, teisingumas ir solidarumas gali būti kuriamas tik po to, kai savo reikalus sutvarko ir pagrindines pozicijas užima mėlyno kraujo išrinktieji?
Beje, apie tai, kad velionis B. Lubys buvo būtent toks išrinktasis, dabar jį aukštinančioje Lietuvoje buvo kalbama visai neseniai. Ta pati žiniasklaida ir kai kurie politikai, dabar jį vadinantys „mecenatu“ bei „demokratu“, gyvam esant, titulavo tuo, kas jis iš tiesų ir buvo – „oligarchu“.
Taigi, baigdama grįžtu prie to, nuo ko pradėjau. Vis dėlto, kas lėmė, kad dabar aukštinančių gedėtojų chore atsidūrė visi – net ir tie, kurie neseniai blaiviu žvilgsniu žvelgė į verslo sunkiasvorio figūrą?
Viena iš pagrindinių priežasčių, manau, yra itin buitiška ir banali. Juk B. Lubio milijardai, jam išėjus, lieka. Gyvam esant būtent tie milijardai vertė daugumą Lietuvos politikų ir paprastų mirtingųjų B. Lubį į akis vadinti ir „prezidentu“ ir „Jūsų Ekscelencija“. Tokie titulai galbūt lems ir tų milijardų paveldėtojų palankumą?
Tačiau liūdniausia yra tai, kad daugumos liaupsintojų entuziazmas, atrodo, yra nuoširdus ir nesusijęs su viltimi iš to gauti materialinės naudos. Sakote, kad lietuviai „nekenčia verslo ir turtingųjų“, jiems „pavydi“? Galbūt ir taip. Tačiau dar stipresnis lietuvių jausmas – kone mistiška ir religinė pagarba milijardus vartančiam ar varčiusiam turčiui, o klausimas „iš kur tie pinigai“, visuomet yra antrame plane.
Tad su kai kurių gedėtojų pastebėjimais apie „etaloną“, deja, reikia sutikti. Mūsų „etalonai“ ir socialinės „sėkmės“ supratimas per pastaruosius dvidešimt metų taip ir nepasikeitė.
Ką gi, kitaip, matyt, negalime. Na, jei vis dėlto negalime patylėti, tai gal bent šiek tiek sumažintume garsą?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!