Jokie nedemokratiški rinkimai, spaudos laisvės ribojimai, protestų sutramdymas jėga ar politinių oponentų įkalinimai, negali taip smarkiai supykdyti žmonių, kaip tai gali padaryti ekonominė krizė. Protestai ritasi per Graikiją, riaušės kilo ne tik Lietuvoje, kai į Seimo langus skriejo akmenys, tačiau net ir Islandijoje, mažytėje, kultūringoje ir išsivysčiusioje šalyje.
Krizė nuvertė ne vienos Europos šalies vyriausybę. Egipte ir Tunise protestai peraugo į revoliucijas, išvertusias iš postų ilgai valdžiusius diktatorius. Libijoje dar ir dabar tebevyksta pilietinis karas.
Lukašenkai pavyzdžių netrūksta, kad galėtų lengvai įvertinti ekonominės krizės grėsmę. Grėsmę kilti protestams ir neramumams, o svarbiausia – grėsmę būti nuverstam.
Regis, Lukašenka šiuo metu turi pasirinkti vieną iš trijų krizės sprendimo būdų.
Pirmiausia, A. Lukašenka su krize gali bandyti susidoroti pats, be pagalbos iš užsienio šalių. Tačiau norint įveikti krizę, būtina vykdyti skausmingas reformas, kurios dažniausiai nėra labai mėgstamos visuomenės.
A. Kubiliui teko imtis panašių reformų, lengvatų naikinimo, atlyginimų, išmokų ir kitų išlaidų karpymo, po visų šitų veiksmų Kubilius tapo nepopuliariausiu politiku mūsų šalyje, nepaisant to, kad dėl krizės jis mažiausiai buvo kaltas.
Nors už A. Lukašenką juodžiausią darbą jau atliko devalvacija - apkarpė atlyginimus ir išmokas, tačiau toliau būtina balansuoti biudžetą, panaikinant jo deficitą, pertvarkyti ekonomiką, padaryti ją liberalesne, efektyvinti milžinišką valstybinį sektorių ir neefektyviai veikiančias valstybines įmones.
Tačiau reformos ir pertvarkos dažniausiai dar labiau didina įtampą ir pasipriešinimą visuomenėje, ko Lukašenkai dabar mažiausiai reikia. Be to, reformuota ekonomika vaisius daugiausiai duoda tik ilgalaikėje perspektyvoje, norint kažkiek sušvelninti krizės mastą šiuo metu - teks iš kažkur gauti pinigų.
Antrasis kelias spręsti ekonomines problemas yra prašyti kredito iš vakarų valstybių. Tačiau pastarosios padariusios daug nuolaidų prieš prezidento rinkimus su sąlyga, kad jie vyks demokratiškai, buvo apgautos, kada pasibaigus rinkimams buvo malšinami bet kokie protestai, o politiniai oponentai uždaromi į kalėjimus.
Nors A. Lukašenkos santykiai su Vakarais po rinkimų yra blogesni nei bet kada ankščiau, tačiau jis vis tiek gali bandyti prašyti Vakarų šalių pagalbos. Vakarai, savo ruožtu, nenorėdami, kad Baltarusija pasuktų į Rusijos glėbį, gali sutikti derėtis dėl kredito, tačiau paskolai gauti būtų iškeltos kelios sąlygos.
Pagrindinė sąlyga gauti paskolą iš Vakarų, būtų demokratijos ir pilietinių teisių užtikrinimas. A. Lukašenkai tikrai nebūtų sunku paleisti visus politinius kalinius, tačiau jam taip pat tektų garantuoti žmonių teisę į susirinkimų laisvę.
Politinių kalinių paleidimas ir galimybė laisvai rengti protestus, nebijant, kad po to kelis metus teks praleisti kalėjime, gali paskatinti Baltarusijos visuomenę išeiti protestuoti į gatves. A. Lukašenka tikrai nenori prarasti pagrindinio savo kozerio – galimybės jėga malšinti protestus ir cenzūruoti žiniasklaidą, dėl to susitarimas su Vakarais atrodo sunkiai įmanomas.
Paskutinis ir labiausiai tikėtinas kelias bandyti spręsti ekonomines problemas, yra kredito gavimas iš Rusijos. Tačiau Rusija puikiai supranta Lukašenkos padėtį ir nori tuo pasinaudoti pusvelčiui superkant strategines Baltarusijos energetines įmones. Tokiu būdu Rusijos įtaka Baltarusijoje stipriai išaugtų, o Lukašenka atsidurtų už trumpo Kremliaus pavadėlio. Nors žiūrint iš tolimesnės ekonominės ir politinės perspektyvos, šitas kelias Baltarusijai būtų pats blogiausias, tačiau pardavęs Baltarusijos įmones A. Lukašenka gautų taip reikalingų lėšų ekonominei krizei gesinti, o kartu ir nepadidėtų galimybė neramumams kilti ir netekti posto, kuriame jisai sėdi jau ketvirtą kadenciją.
Liūdniausia, kad pagrindiniai pralaimėtojai šioje situacijoje yra Baltarusijos žmonės, nes pardavus šalies strategines įmones už gautus pinigus būtų gesinamas gaisras, o ne to gaisro priežastys, pinigai greitai baigtųsi, ekonominės problemos būtų paliktos neišspręstos, reformos neįvykdytos, o strateginės šalies įmonės atsidurtų Rusijos oligarchų rankose.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!