Minėtos dienos proga pasirodė jau nebe pirmas, mano galva, prieš homoseksualus nukreiptas Vytauto Sinicos straipsnis „Kaip viskas tampa norma”, kuriame jis ir jo kolega P. Stonis išdėsto pasaulinę gėjų sąmokslo teoriją.
Straipsnio pradžioje straipsnio autoriai lyg ir pripažįsta, kad jei laikytų, kad normalūs yra ir nebūtinai heteroseksualūs santykiai, tai jie sutiktų su LGBT teisių šalininkų prielaidomis ir išvadomis. Tačiau visas jų straipsnis susikoncentruoja į homoseksualumo normalumo kvestionavimą, kuris leistų jiems nesutikti su tomis prielaidomis.
Būtina pabrėžti, kad autoriai bando kritikuoti LGBT teisių šalininkus, nes šie, gindami homoseksualų teises, remiasi tuo, kad homoseksualumas yra išbrauktas iš tarptautinio ligų sąrašo. Čia ir prasideda virtinė autorių klaidų, kurios, manau, sąmoningai pateikiamos, kad suklaidintų visuomenę.
Visų pirma, autoriai padaro dažną loginę klaidą, bandydami apeliuoti į mases – jie teigia, kad didžiausias argumentas prieš homoseksualų teises yra tas, kad 47 proc. žmonių homoseksualumą laiko liga, ir esą apie tai vengiama kalbėti.
Jei autoriams visuomenės nuomonė yra argumentas, tai aš jiems pasiūlyčiau pasižiūrėti, kokia dalis visuomenės pritartų Konstitucijai prieštaraujančios mirties bausmės sugrąžinimui. Toliau seka dar įdomesni dalykai. Autoriai, bandydami įrodyti, kad homoseksualumas yra liga, remiasi tuo faktu, kad nuo pat pirmojo Amerikos psichiatrų asociacijos išleisto psichikos sutrikimo žinyno homoseksualumas buvo laikomas liga, ir kad tas sprendimas laikyti homoseksualumą liga remiasi psichoanalizės tėvo Z. Freudo ir jo pasekėjo C. G. Jungo mintimis, kad esą homoseksualumas yra nepagydomas iškrypimas, patologija.
Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad tiek Amerikos psichiatrų asociacija, tiek Amerikos psichologų asociacija savo leidiniuose homoseksualumo tema remiasi žymiai daugiau mokslininkų, nei straipsnio autoriai, kurie, manau, pamiršo paminėti, kad psichoanalizė yra itin kritikuojama psichologijos mokslo šaka ir ją dar dažnai vadina psuedomokslu.
Toliau autoriai išdėsto ypatingai mįslingą pasaulinę, „New World Order“ (naujos pasaulio tvarkos - DELFI) tipo sąmokslo teoriją, kad neva homoseksualai buvo tokie stiprūs ir turėjo tokį stiprų politinį užnugarį, kad jie neva darė didelį spaudimą tiek Amerikos psichiatrų asociacijai, Amerikos psichologų asociacijai, kad šie išbrauktų homoseksualumą iš psichinių patologijų sąrašo. Autoriai taip pat mini Evelyn Hooker, kurios tyrimas parodė, kad homoseksualumo įtraukimą į ligų sąrašą lėmė statistikoje pasitaikanti vadinamoji iliuzinė koreliacija tarp homoseksualumo ir psichinių sutrikimų.
Autoriai suabejojo, kodėl buvo remtasi 16 metų senumo tyrimu ir klausia, ar prieš 16 metų - 1956 metais, tyrimo rezultatai nebuvo pakankamas įrodymas homoseksualumo normalizavimui. Autoriai pamiršo paminėti, kad Amerikos psichologų asociacija mokslininkės tyrimo rezultatais buvo sužavėti ir 1961 metais skyrė apdovanojimą kaip paskatą toliau dirbti šio tyrimo rėmuose. Taigi, kol kas pagrindinė mintis, kurią bando perteikti autoriai yra ta, kad homoseksualumo išbraukimas iš psichinių ligų sąrašo yra ne koks nors medicinis sprendimas, o menamo politinio spaudimo pasekmė.
Autorių straipsnio strategija gan aiški – pateikti politinį spaudimą kaip homoseksualų pasaulinio masto sąmokslą. Autoriai bando sužaisti skaitytojų psichologija, remdamiesi Mark Regnerus studija „New Family Structures Study“ (nauja šeimos struktūros studija - DELFI), kurią finansavo religinių principų pagrindu įkurtas dešiniųjų radikalų pseudomokslinis Witherspoon institutas, užsiimantis priešinimusi tos pačios lyties santuokoms, kamieninių ląstelių tyrimams ir abortams.
Minėta studijas buvo publikuota JAV sociologijos žurnale „Social Science Research“, kuris vėliau po pradėto tyrimo paskelbė, kad publikuotoje studijoje yra esminių metodologinių klaidų, kurios iškreipė tyrimo rezultatus. Patį tyrimą kaip nepagrįstą pasmerkė ir Amerikos sociologų asociacija.
Po to straipsnio autoriai prieina prie dar vienos sąmokslo teorijos. Jie teigia, kad už viso sąmokslo įtvirtinti homoseksualumo normalumą slepiasi genderizmo (socialinės lyties) ideologijos šalininkai. Panašu, kad pasak autorių genderistų tikslas yra per homoseksualus iškovoti jiems visas teises, kurių tik jie prašo, o po to eilė ateis dekriminalizuoti zoofiliją, incestą ir pedofiliją.
Autoriai (...) teigia, kad vyksta kovą dėl sąmonių žiniasklaidos priemonėse. Pasak jų, tokios kovos pagrindinė taktika – paveikti ne argumentais, bet emocijomis. Iš tikrųjų tai labai keista girdėti tokias sąmokslo teorijas, kad neva mistinė pasaulinė genderizmo grupė, kuri jau matomai įveikė didžiąsias ir galingąsias pasaulio valstybes, kaip Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija, bet dar nesugebėjo įveikti mažos iš postsovietinio mąstymo neišsivadavusios Lietuvėlės. Kova iš tikrųjų vyksta – bet ne už kokias nors išskirtines teises ar privilegijas, bet už vienodas teises visiems piliečiams, teises į vienodą teisinę ir socialinę apsaugą, teisę į taikius susirinkimus. Ir argumentuojama konkrečiais argumentais, bet ne emocijomis, kaip kad bando įrodyti autoriai.
Manau, kad galbūt pirmojoje straipsnio pusėje autoriai dar stengęsi rašyti argumentuodami, galiausiai straipsnio gale įsiautėjo ir išrėžė visą krūvą neapykantos kitokiems nei jie tirada. Vėl „meistriškai” naudojamas dauginimosi argumentas (lyg heteroseksualių santykių esmė būtų vien tik dauginimasis), operuojama normalumo/nenormalumo sąvokomis, galiausiai Europos Tarybos konvekcija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo pavadinama genderistų sąmokslu, kadangi ten paminėti terminai socialinė lytis ir lyties tapatybė.
Reikia konstatuoti, kad Lietuvoje yra gan giliai įsišaknijęs baimės kitokiam mentalitetas, kai, pradedama mėtytis, mano galva, su logika prasilenkiančiomis sąmokslo teorijomis arba pradedami lyginti nesulyginami dalykai. ES Pagrindinių teisių agentūros atliktas tyrimas parodė, kad toks mąstymas įsišaknijęs ne tik Lietuvos visuomenėje, tačiau Lietuvos visuomenė Europos Sąjungos kontekste atrodo prasčiausiai.
Lietuvoje yra aiškiai įsivyravusios heteroseksistinės nuostatos, kurios palaiko visuomenėje tik vieną neva normalų heteroseksualų žmonių santykių modelį, o visi kiti santykiai tarp žmonių yra laikomi nukrypusiai nuo normos. Todėl egzistuoja didelė agresija tų žmonių, kurie neatitinka normatyvinio modelio, atžvilgiu – tai lemia ir tai, kad žmonės bijo atsiskleisti bijodami neigiamos aplinkinių reakcijos, žmonės patys save pradeda laikyti nenormaliais, atsiranda vidinė savęs priespauda, savęs nekentimas, kuris iš esmės gali privesti ir prie savižudybės.
Tikrai demokratinė visuomenė tokiai jos narių priespaudai ir engimui negali pritarti, o kol vyrauja įvairūs genderizmo ideologijos baubai ir pseudogrėsmės, situacija visuomenėje nepasikeis. Baigdamas norėčiau palinkėčiau mano kritikuoto straipsnio autoriams išsivaduoti iš pasaulinio genderistų ir gėjų sąmokslo teorijų užvaldyti pasaulį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!