Kaip bebūtų keista, Kubilius & Ko papildomų pajamų paieškas pradėjo nuo lengviausio kelio – PVM didinimo 2 proc. Galbūt per daug stebėtis neverta – mokestis jau egzistuoja, taigi nebūtinas nei didelis protas, nei teisininkų armija jo kūrimui, o ir surinkimas visai paprastas. Tačiau dėkui Dievui, sulaukęs priešiškos rinkėjų, ekspertų ir kitų partijų politikų reakcijos, Vyriausybės vadovas susiprato leptelėjęs kažką netinkamo ir, droviai nuraudęs, jau kitą dieną kartu su I. Šimonyte ryžtingai surėmęs pečius ėmėsi ieškoti alternatyvų.
Buvo prisiminti ir dešimt metų Seimo įstatymų projektų jūroje jau plūduriuojantys, tačiau nedėkingų milijonierių partijų bangų vis nunešami nekilnojamojo turto (NT) bei prabangos mokesčiai. Tai, kad net ir platūs interesai nesutrukdė užregistruoti šių mokesčių svarstymą Seime parodo, kad šįkart Vyriausybei iš tiesų striuka.
Tiesa, atrodo, dar ne taip striuka, kad atsirastų pakankamai politinės valios įsiklausyti ir į Seimo pirmininkės I. Degutienės pasiūlymą peržiūrėti 1,3 mlrd. vertės Kelių fondą Lietuvos gatvėms asfaltuoti. Mat Kelių fondą ir jo naudojimą prižiūri Susisiekimo ministerija, vadovaujama liberalo E. Masiulio, kurio partija gauna vieną didžiausių paramų iš verslo subjektų.
Mano spėjimu, būtent tai liberalai akcentavo (kartu su kitais jų administruojamais viešaisiais pirkimais) kaip „neliečiamąją zoną“, sudarydami koaliciją su konservatoriais Seimo kadencijos pradžioje. Atrodo, kad I. Degutienė nusprendė, jog tai – ne pati kukliausia auka už konservatorių reformų palaikymą Seimo balsavimo salėje, bet iš to, kad Kelių fondas vis dėlto neliečiamas, galime nujausti, jog kolegos ją galų gale perkalbėjo.
Tačiau šis straipsnis ne apie tai. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną svarbią Lietuvos ekonominę problemą, kurios sprendimas kartu gali atnešti ir taip reikalingų pinigų Lietuvos biudžetui. Kalbu apie bedarbystės pašalpas. Šiuo metu Lietuvoje nedarbas siekia 14,8 proc. (240 tūkst.), o bedarbystės pašalpoms sumokama virš 400 mln. litų per metus. Jų sumažinimas gali būti esminis dalykas, padėsiantis pagražinti šiuos nelemtus skaičius. Protingai sumažinus pašalpas, gaunama dviguba nauda - valstybė išleidžia mažiau pinigų pinigams už dyką buvimą mokėti, o bedarbiai įgyja daugiau motyvacijos ieškotis darbo.
Bedarbystės pašalpos pagrindinis tikslas - padėti žmogui išgyventi šiam praradus pagrindinį pajamų šaltinį - darbą. Tačiau koja kojon visados žengia ir iššūkis, jau ne vienai valstybei pasaulyje sukėlęs didelių problemų: bedarbystės pašalpos neturi sumažinti žmogaus motyvacijos ieškotis darbo ir dirbti, t.y. neturi tapti darbo pakaitalu, patenkinančiu pagrindinius žmogaus finansinius poreikius. Jei bedarbio pašalpa yra lygi arba panaši į darbo užmokestį tiek, kad esminio skirtumo tarp jų nebelieka, žmogus neis dirbti, nes tai tik pareikalaus iš jo papildomų pastangų, tačiau nesuteiks esminės papildomos naudos. O mes tokie jau esame, kad pastangas sutinkame dėti tik jei tai atneš mums tiesioginės naudos, o šiaip jau darbo stengiamės vengti.
Deja, šiuo metu Lietuvoje susiklostė būtent tokia situacija. Pavyzdžiui, keturių asmenų šeima, kurios tėvai nedirba, gauna praktiškai tokias pačias pajamas iš bedarbystės ir kitų socialinių pašalpų, kaip ir ta pati šeima, kurioje abu tėvai dirba už minimalų atlygį (800 Lt). 1000 Lt atlyginimą gaunantys tėvai uždirba savo šeimai tik 30 Lt daugiau. Tai reiškia, kad nepaisant to, ar darbo neturintis (arba „neturintis“) žmogus bandys jo ieškotis, ar ne, nuo to jo finansinė padėtis nedaug tepasikeis. Galima nuspėti, kad turbūt dėl to vien tik 2009-2010 m. socialinių pašalpų gavėjų padaugėjo 2,5 karto ir pasiekė 181 tūkst. Atitinkamai augo ir išlaidos šiam fenomenui: 2010 m. nedarbo ir socialinėms pašalpoms bendrai buvo skirta 1,25 mlrd. litų, o 2011 – jau per 2 mlrd. (Finansų ministerijos duomenimis). Ir šiais metais planuojama panaši suma.
Lietuvos gerovės ir socialinio saugumo ekonomikoje darbuotojų darbo našumas – žemiausias Europos Sąjungoje ir dvigubai mažesnis už Europos vidurkį. Tai taip pat neturėtų stebinti, turint omenyje, kad motyvacija dirbti bei konkurencija vis dėlto nėra tokie ir dideli (darbo našumui tikriausiai daug gerovės neprideda ir 30 tūkst. valstybinėse įstaigose - pavyzdinėse neefektyvaus darbo vadybos sistemose - dirbančių valstybės tarnautojų). Net ir praradęs darbą, galėsi santykinai patogiai gyventi iš socialinių pašalpų, o jei dar susirasi kokios ne visai švarios veiklos „prasukti“ ir užsidirbti keletą papildomų litų, gal ir geriau gyvensi.
Pridėk dar tai, jog darbdavys su dabartiniais darbo santykių įstatymais ir suvaržymais beveik neturi galimybių tavęs atleisti, jei nepadarysi kažko iš esmės kenksmingo, ir noras stengtis savo darbo vietoje kažkur išgaruoja. Gal kiek ir perdedu, tačiau nei palanki socialinių ir bedarbystės pašalpų sistema, nei itin dosnus pašalpų teikimo laikotarpis (nedarbo – 6-9 mėn.), nemotyvuoja Lietuvos žmonių ir tikrai jau nepadeda mūsų Vyriausybei tvarkytis su šalies ekonomine krize, kuri per kelis ateinančius metus tik gilės.
Pašalpų sistemą itin stipriai iškreipia ir nedeklaruojama ekonominė veikla. Kai Gariūnų prekeivis ateina užsiregistruoti į Darbo biržą ir atsiimti savo bedarbystės pašalpą, niekas nežino, kad jis uždirba daugiau nei jam reikia padoriai pragyventi (tiksliau, visi žino, bet niekas nieko negali padaryti). Ir tokių „veiklų“ turi kone trečdalis Lietuvos gyventojų.
Štai ir gyvenimiškas pavyzdys: draugas pasakojo, kad pro savo langą gali matyti Darbo biržą ir visus jos lankytojus. Tipinis kasdieninis vaizdelis - į Darbo biržą atvažiuoja prabangus juodas „bemsas“ arba „mersedesas“, pasisukioja stovėjimo aikštelėje kol randa vietą, vairuotojas nueina į biržą, ir po keliolikos minčių grįžta su lapeliu, kuris suteiks jam teisę gauti pašalpą - papildomus kišenpinigius. Na, o kur kietuolis patraukia po to – ar į savo darbo vietą Gariūnuose, ar pasienio poste, ar į prabangius namus su baseinu priemiestyje, galima tik spėlioti. Bet kuriuo atveju, idėja turbūt aiški - jis ne tik slepia savo veiklą nuo valstybės ir nemoka mokesčių, bet ir neteisėtai ima pinigus iš to trečdalio žmonių, kurie tuos mokesčius vis dėlto moka.
Ar tai teisinga? Ne. Ar galima kažką padaryti? Esminis klausimas. Vienas realiausių būdų to išvengti – griežčiau kontroliuoti šešėlinę ekonomiką. Taigi, sąžiningai mokesčius mokantiems piliečiams lieka tik tikėtis, kad Kubilius nepakeis savo nusistatymo gegužės mėn. įvesti kasos aparatus visose ligi vienos turgaus prekyvietėse. Tai – tiesioginis tokių žmonių interesas.
Tikiuosi, kad kai kitais metais į gatves vėl išeis „vargšai skriaudžiami smulkieji verslininkai“, akis į akį juos pasitiks mokesčius mokantys žmonės, kurių sąskaita šie „verslininkai“ naudojasi valstybės paslaugomis ir pašalpomis, patys nemokėdami į biudžetą nė cento.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!