Berods, norvegų ir visų imigrantų širdies plakimas ir pulsas buvo beveik išnykęs, o veidai perkrypę iš baimės, kai prieš akis krito dešimtmečius politikų ir viešųjų ryšių akylai formuota ir plėtota žmogaus teisių politika. Uždanga krito ant žmogaus teisių ir laisvių, o jos uodega pirmiausia žnybtelėjo musulmonams. Sprogimų ir žudynių kontekste islamas Osle traktuotas kaip išprotėjusio skerdiko ir rasisto nesuvokiamų atakų priežastis, tačiau slenkant mėnesiams ši problema kardinaliai atvėrė naujas potekstes.
Šiandien musulmonai vienoje iš, kaip manoma, tolerantiškiausių ir labiausiai žmogaus teises ginančioje pasaulio valstybėje - Norvegijoje -vis dažniau yra viešai diskriminuojami, prieš juos vietiniuose laikraščiuose pasisako įvairaus plauko veikėjai – nuo kirpėjų iki menininkų, o patys norvegai susiskaldė į dvi stovyklas – „už ir prieš“.
Nuo pat pirmųjų dienų, kada vyko miesto valymas ir gedulas, buvo ženklų, jog islamo ir visų Norvegijos musulmonų tema taps itin opi ateityje. Įdomiausia, jog vadinamasis „musulmonų klausimas“ visada egzistavo tarp norvegų, o ypač sostinėje, Osle. „Kabliukas“ tik tas, jog A. B. Breivikas itin radikaliai išsakė dalies norvegų visuomenės nuotaikas ir giliai viduje laikytas rasistines mintis.
Negalima teigti, jog žudikas tapo tam tikru vėliavnešiu ar simboliu prieš šalies musulmonus. Greičiau jis atvėrė terpę ir kontekstą, kuriame islamą išpažįstantys musulmonai tapo besikeičiančios vidaus politikos objektu. Pabrėžtina, jog Norvegijos užsienio politikoje žmogaus teisių klausimais iki šiol nematyti reikšmingų posūkių ar apribojimų (pvz.: imigrantai lygiai taip pat įsileidžiami į šalį iš Rytų Europos, Azijos, Afrikos ir t.t.), tačiau vidaus politika kinta. Ir ji kinta gana natūraliai, iš apačios, iš radikalių norvegų visuomenės lūkesčių.
Greičiausiai dabar gyvename didelių pokyčių kontekste, nes reikšminga tampa nemažos visuomenės dalies drastiški pasisakymai ir auganti konfrontacija su Alacho pasekėjais. Šį gana jautrų kontekstą padeda suprasti kategoriškai nusiteikusių norvegų ir musulmonų kontrastingas santykis. Teisingiau paradoksai. Tikrai įdomu.
Pirmiausia, ne vieną dešimtmetį Norvegija tapatina save su žmogaus teisėmis, pirmiausia užsienio politikoje, ir taip kuria šiandien aktualią politiką. Kaip ši politika atrodo viduje, pačioje sostinėje? Osle, ištisi rajonai šiandien jau „užkariauti“ imigrantų. Kas gi nežino, kad Toyen`as, Grunerløkka, Grønland`as yra tapę imigrantų salomis. Religiniu požiūriu, taip, dauguma vadinamųjų „užkariautojų“ yra musulmonai. Kriminaliniu požiūriu - tai vieni saugiausių rajonų. Beje, net ir lietuviai imigrantai jau kuria pokštus apie pastarąjį rajoną.
Grønlandas visiems čia asocijuojasi su Somalija, Nigerija ar Iraku ir Iranu. Siauros gatvelės nusėtos mažomis maisto ar pramoninių prekių parduotuvėmis, kurių savininkai ir, žinoma prekės, iš Rytų. Ir kaip turistų akis iš Rytų Europos, pavyzdžiui, traukia (neigiama prasme) parduotuvių pavadinimai „Habibi“ (arabų kalba reiškia „Brangusis“). Visur „Habibi“: habibi kirpyklos, habibi restoranai, habibi parduotuvės, habibi taksi, etc. Turistams tai – įdomu arba įtartina.
Tačiau patiems norvegams, kurie kiekvieną dieną lankosi tų pačių „habibių“ turgavietėse arba restoranuose, nes, be abejo, čia triskart viskas yra pigiau, o neretai ir skaniau (nors dėl skonio neprotinga ginčytis), darosi nebejuokinga. Ir kaip atrodo keista, kai ateini, apsiperki, pavalgai, apsirengi, o gatvėje su rytietiškomis prekėmis rankose grūmoji, kad musulmonai užvaldė Oslą. Teko ir tokių vaizdų matyti.
Antra, Norvegija, dar daug daug laiko prieš teroro išpuolius, leido imigrantams, tiems patiems musulmonams, dirbti norvegiškose įmonėse, viešbučiuose ar restoranuose. Šiandien, nenuginčijama tiesa, yra daugybė restoranų, kuriuose padavėjais ar menedžeriais nedirba nė vienas norvegas, o vėlgi, tie patys „habibiai“. Stebina tik radikalūs rasistiniai pasisakymai.
Visai neseniai teko matyti nemalonią situaciją. Į gana prabangų sostinės viešbučio barą atėjo kelių penkiasdešimtmečių norvegų draugų grupė. Užsukę į viešbučio barą po vieno stikliuko pradėjo „pletkinti“ apie darbuotojus. Vienas jų išvadino barmeną lenką „durniumi“, nes šis nekalba norvegiškai. Tada tarpusavyje jie pradėjo kalbėti apie musulmonus, kurie sėdėjo už baro. Jie paniekinamai komentavo viens kitam, jog aplink vien tik Irakas ir Iranas. Šalia jų sėdėjo viešbučio restorano vadybininkas iranietis, gimęs ir augęs Norvegijoje, ir tylėdamas klausėsi jų pokalbio.
Atėjo ir jo eilė. Norvegas jam pradėjo tiesiai šviesiai sakyti, jog „jei jis būtų Norvegijos karalius, neįsileistų nė vieno musulmono į šalį“. Taip tiesiai į veidą – grubiai ir šaltai, šiaurietiškai. Situacija baigėsi tuo, jog iranietis vadybininkas, visą gyvenimą pragyvenęs Norvegijoje, atsistojo ir prisistatė jiems, pridurdamas, jog jei toliau leis sau kalbėti rasistinėmis frazėmis, jis pasirūpins, kad alkoholis nebūtų parduodamas šiems svečiams. Norvegai liko išsižioję tylėti.
Turbūt čia nėra jokio moralo. Tiesiog daugybė dabartinių jaunuolių, tik savo egzotiškesne išvaizda išsiduoda, jog yra rytietiškos kilmės, nors gimė Norvegijoje ir „nešioja“ pase Norvegijos pilietybę. Tiesa ta, jog „tai atsitiko“ ne per vieną dieną.
Trečia, įdomu stebėti ir tai, kaip mieste tapo itin populiaru kalbėti apie musulmonus laikraščiuose. Kaip greičiausiai ne vienas specialistas pasakytų, tai yra atvira propaganda. Populiaru liaudžiai kalbėti vien todėl, kad jų mieste yra musulmonų.
Štai neseniai viename didžiausių šalies dienračių viena kirpėja norvegė davė „išskirtinį“ interviu apie musulmonus Osle. Ji kalbėjo, jog jų dukros ir sūnūs renkasi musulmonus, tauta nesustabdomai maišosi. Ji su žirklėmis rankomis užsimojusi aiškino besibaiminanti, jog po kelerių metų Norvegijoje bus 60 proc. musulmonų ir tik 40 proc. norvegų. Faktai gal ir teisingi, tačiau straipsniuose pasigendama argumentų, kuo musulmonai nebeįtinka kai kuriems norvegams.
Matyti, jog Norvegijos vidaus politika žmogaus teisių klausimais po truputį kinta. Griežtėja jau esančių šalyje musulmonų vizų pratęsimai, darbo leidimų išdavimai ir pan. Visgi, kita norvegiškos visuomenės dalis yra priešiška rasizmui. Jiems musulmonų buvimas šalyje nesukelia diskomforto ir jie toliau įsivaikina vaikus iš Afrikos.
Dabar, praėjus keletui mėnesių po teroristinių žudynių ir sprogdinimų, kuriuos išprovokavo, žudiko nuomone, per didelis musulmonų skaičius šalyje, brandina vis didesnį pačių norvegų susiskaldimą „už“ ir „prieš“ musulmonus šalyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!