Sprendžiant pagal aplinkui kunkuliuojantį gyvenimą, nedaugeliui teko patirti filosofinę pusiausvyrą šiuo klausimu. Kai kam labai norisi, kad valdžia „padidintų atlyginimą“ iki 1500 Lt, o tiems, kuriems valdžia jau atseikėjo solidžius valdiškus atlyginimus, ne gėda paprašyti ir vienos - kitos papildomos šimtinės. Tik žiūrėk, kartais ir vieno - kito tūkstančio. Kaip sakė vienas gerai žinomas personažas: „Man paprašyti negėda, tegu jiems būna gėda neduoti“. Jei žmogus nusipelnė, o pinigų yra, tai žinoma, neduoti yra gėda. Bet ką daryti, kai nusipelnę jaučiamės visi, o pinigų visiems neužtenka? Tada laimi tas, kurio tolerancija gėdos jausmui yra didžiausia.
Štai neseniai gabus jaunas saksafonistas kreipėsi į Lietuvos žmones, kad sumokėtų už jo studijas JAV. Galbūt šiuo atveju vaikinas turi kažkiek padidintą toleranciją gėdos jausmui, tačiau muzikantas jaunas, gal net linkęs įsipareigoti Lietuvos vardui. Ką žinai, gal ateityje visas pasaulis milijonais vienetų pirks jo įrašus, o mums bus gėda, kad kai prašė, nedavėm?
Tuo tarpu Konstitucinis teismas nusprendė, kad negalima toliau skurdinti aukščiausių valdžios pareigūnų, taip pat ir pačių Konstitucinio teismo teisėjų. Ir mūsų gerbiamas premjeras bei kiek mažiau gerbiama Seimo pirmininkė visai tautai švytinčiais veidais ėmė aiškinti, kodėl jiems ne gėda imti papildomus pinigus iš valstybės iždo ir neduoti jų pensininkams. Nekreipiant dėmesio į tai, kad jiems ne gėda, man, kaip eiliniam piliečiui, jau truputį darosi gėda... Seimo pirmininkės veidas švyti moterišku žavesiu, kol šiuolaikinių priemonių neturintys policininkai nesėkmingai gaudo narkomanus, automobilio bagažinėje vežiojančius paaugles mergaites.
Kai toks moralinis fonas, Panevėžio miesto merui bei dviems vicemerams pasidaro ne gėda prašyti papildomai skirti po 500 Lt prie jau gaunamos valdiškos 5000 Lt algos. Netgi specialiai tam klausimui gruodžio 30 d. reikia sukviesti neeilinį Tarybos posėdį. Čia jau visa filosofinė dilema: ar mums turėtų būti gėda neduoti, ar turėtume susigėsti, kad turime tokią valdžią, kurios tolerancija gėdos jausmui yra tokia didelė? Ir kur yra riba, iki kurios tą toleranciją būtų galima dar padidinti?
Gal reikėtų dėl šventos ramybės duoti po tuos kelis šimtus ir pamiršti, kad Panevėžys laipsniškai tampa mažiausiai patrauklia vieta gyventi, o miesto vystymui skirti pinigai išleidžiami „paukščiukui“ arba iš viso nepanaudoti grąžinami į centrinį biudžetą?
Šiandien turime miesto strateginį planą, kuriame nėra jokios strategijos, Lietuvos kultūros sostinės projektą, kuriame nėra Lietuvos kultūros, Nevėžio gelbėjimo nuo dumblo planą be dumblo ir jokių originalių ir naudingų idėjų kaip atnaujinti miestą.
Jei apie tai pasakytume miesto merui, jis iš nuostabos išplėstų akis ir naiviai pradėtų vardinti statistinius duomenis, pagal kuriuos Panevėžys yra trečioje vietoje Lietuvoje. Tiesa, ne pagal tai, kiek žmonių čia norėtų gyventi. Ir ne pagal tai, kiek gamyklų pastatyta Panevėžio pramonės parke.
Statistiką gelbėja keletas Panevėžio teritorijoje registruotų įmonių, kurios sugebėjo susikurti nuo miesto valdžioje tvyrančio chaoso nepriklausančią verslo ekosistemą. O kai kurios, atvirkščiai – tame chaose tiesiog klesti. Tačiau Panevėžio valdžiai ne gėda šių įmonių nuopelnus prisiskirti sau ir suskaičiavus miesto benamius nuspręsti, kad aukščiausi miesto pareigūnai nusipelnė papildomų 500 Lt.
Kaip sakė kitas visiems žinomas personažas, kas galėtų paneigti, kad chaosas ir neapibrėžtumas miesto valdyme yra kuriamas specialiai, kad tos įmonės, kurios gyvena iš chaoso, nepralaimėtų toms kitoms, kurios nuo chaoso nepriklauso? Gal ir gėdos jausmo tolerancija čia dėsningai didėja, didėjant chaosui? Jei miesto valdžia sudarė galimybes įmonei uždirbti iš eilės miestui nereikalingų projektų ir dar pagerbė tos įmonės direktorių metų panevėžiečio titulu, tai gal ji jaučiasi labiau nei kas kitas nusipelniusi didesnio atlyginimo už tokį sudėtingą interesų derinimą?
Ir dėl ko man dabar turėtų būti gėda?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!