Pareto principas (taisyklė), žinoma nuo 1906 metų, kai italų ekonomistas Vilfredo Pareto parašė, kad 20 proc. šalies gyventojų valdo 80 proc. turto. Nuo to laiko žmonės pastebi, kad tokia proporcija tinka daugelyje sričių:
20 proc. darbuotojų atlieka 80 proc. visų darbų;
20 proc. parduodamų prekių duoda 80 proc. gaunamo pelno;
20 proc. klientų, generuoja 80 proc. įmonės apyvartos;
Galbūt ne visada ir ne visur ta proporcija būtent tiksliai tokia (20 ir 80), bet pagrindinė mintis aiški: dažnai mažesnioji, efektyvioji dalis generuoja didesniąją dalį siekiamo rezultato.
Manau, ne vienam turėtų iškilti natūralaus klausimas, kodėl iki šiol niekas taip ir nesugeba sumažinti tos 80 procentų dalies ir iš esmės padidinti procesų efektyvumo?
Žmogaus organizmas iš suvalgyto maisto įsisavina gerokai mažiau nei 20 procentų medžiagų, bet...
Jaunystėje teko pabūti ir alpinistu. Sudėtinguose daugiadieniuose įkopimuose (asmeniškai juose dalyvauti man neteko. Užteko ir paprastesnių) labai svarbus kiekvienas nešamo su savimi svorio gramas. Todėl maisto produktai turi būti kuo labiau koncentruoti (idealiu atveju, tik tos medžiagos, kurios organizmui reikalingos ir įsisavinamos).
Jau sovietmečiu buvo išgaunami pakankamai koncentruoti produktai, bet iškilo kita problema: maiste trūkstant „balasto“ (atrodo, dabar tai vadinama skaidulinėmis medžiagomis arba ląsteliena) ir esant dideliems fiziniams bei emociniams krūviams, sportininkams kartais beviltiškai užkietėdavo viduriai. Yra buvę net mirtinų atvejų, nes savaitę kabant ant kokios sienos greitosios neiškviesi ir žmogaus į ligoninę neišveši.
Todėl labai gerai atsimenu, kaip vienas iš instruktorių sakydavo, jog maistas kalnuose turi turėti ne tik visas žmogaus resursams atstatyti būtinas energetines medžiagas bei vitaminus, bet ir „kaloobrazujuščije veščestva“. Išvertus iš rusų kalbos tai būtų „išmatas generuojančios medžiagos“.
Negaliu tiksliai išsireikšti, kodėl reikalingi tie 80 proc. klientų ar darbuotojų, generuojančių tik 20 proc. naudos, bet kažkur iš vidaus jaučiu, kad be jų taipogi susidurtume su rimtomis problemomis.
Galbūt istorija apie pieštuko ilgio optimizavimą paliečia ir šią problemą. Ja reikėtų demonstruoti vizualiai, bet pabandysiu raštu. Pieštukas gaminamas 12 cm ilgio. Nustatyta, kad jį naudojant ir vis padrožiant, jis trumpėja. Likus maždaug trims cm, ta dalis nebenaudojama ir išmetama. Grafitas ir mediena sunaudota tiems trims cm iš esmės išmetama, t.y. naudojama visiškai neefektyviai, reiškia, taupant medžiagas, pieštuką gaminame tais trims centimetrais trumpesnį.
Įgyvendinus šį pasiūlymą pastebėta, jog lieka nepanaudoti kiti trys centimetrai. Tada pieštuką gaminame dar trimis centimetrais trumpesnį. Sutrumpinus dar kartą lieka tik trijų cm pieštukas iš karto, todėl jį išmetame ir nebegaminame jokių pieštukų.
Grįžtant nuo metaforų prie realybės, reikia įvertinti, jog optimizavimo procesai vyksta nuolat. Taipogi negalime nepastebėti, kiek išaugo, pvz., gamybos procesų efektyvumas per pastaruosius 100 metų. Manau, nesuklysiu sakydamas, jog šio progreso vaisiais naudojamės visi (tik gal ne kiekvienam kliūva vienoda ir jį tenkinanti dalis). Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kiekvieną kartą nagrinėjant ir optimizuojant bet kokį procesą ar reiškinį, neišvengiamai tenka jį „ištraukti iš realybės“, t.y. teoretizuoti ir apsiriboti vienu ar keliais kriterijais, pagal kuriuos siekiame geriausio rezultato.
Realybė yra daug sudėtingesnė. Galbūt žioploka bobulytė, kuri darbo efektyvumo optimizavimo požiūriu kuo greičiau turėtų būti eliminuota iš kolektyvo, savo naminėmis bandelėmis palaiko teigiamą mikroklimatą, o jos auginami keturi vaikai po trisdešimties metų galbūt uždirbinės dabartinėms „karjeros moterims“ pensiją? Kas žino? Kas gi žino?...
Anaiptol nesiūlau globoti kiekvieną tinginį ir „laisvąjį poetą“, ar imtis aiškiai nepelningų darbų ir projektų. Aš pats prieš keletą mėnesių atleidau darbuotoją, išdirbusį įmonėje 12 metų. Jo rezultatai buvo dvigubai prastesni nei darbuotojos su keturis kart mažesniu stažu. O siekti daugiau jis nenorėjo nes, pasak jo, neturėjo motyvacijos. Bet ne visada ir ne viskas realiame gyvenime taip paprasta ir tikrai ten yra kur kas daugiau nei tik balta ir juoda spalva, kurios dalijasi proporcija 20/80.
Gal būt šią temą tiktų užbaigti rytietiška išmintimi: karavanas negali judėti greičiau nei eina seniai, moterys ir vaikai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
