Ne apie pasaulį, ne apie lietuvius ir ne apie jaunimą. Apie šiandienos Lietuvos visuomenę. Nes diduma renginio dalyvių – mūsiškiai piliečiai.
Kaip dalis renginio dalyvių pačią pirmą dieną supratome – pievoje buvo suręstas meno kūrinys iš kelių šimtų arbūzų: taisyklinga keturšonė piramidė bei iš jos vedantis kelias-labirintas. Vis tik kiti renginio dalyviai suprato, kad arbūzai yra paprasčiausia maisto produktų krūva, iš kurios gali traukt ir neštis. Atbėgę savanoriai pranešė, kad tai vis tik meno kūrinys, kuris bus išardytas ir išsidalytas po poros dienų, renginiui pasibaigus.
Rytojaus dieną, po nakties praretėjus arbūzų labirintui, prie meno kūrinio/maisto krūvos (kaip pasižiūrėsi) buvo priskirta sargauti savanorė. Gal mergaitės būta siaurų petukų, gal švelnaus balselio – apie pietus pastebėtas naujas piramidės šturmas.
Susigundžiau ir aš, pamaniau – oficialios dalybos, juk vyksta prie atsakingo žmogaus ryškia savanorio liemene! Pajudėjau piramidės link, veik greta su dviem „vyrais juodais drabužiais“, pastarosiomis valandomis stoviniavusiais prie juodų automobilių. Kas jie? Greičiausiai vairuotojai ar pan. – tądien renginyje viešėjusių vyriausybės, Seimo atstovų personalas. Telieka incognito. Kur kas įdomesnė jų kaip tipažų rolė mano stebėjimo žaidime.
Jau likus dešimčiai metrų supratau, kad tai ne dalybos, o eilinis piramidės antpuolis. Savanorei drausminant šturmuotojus, „vyrai juodais drabužiais“ tai aiškiai girdėjo, tačiau greičio nesumažino, užtikrintai priėjo ir pasiėmė savo grobio dalį. Ir nusinešė juodųjų bagažinių link. Ir niekas jiems pavymui nepasakė nė žodžio. Pasiteiravau mergaitės, kodėl visus drausmina, o šių dviejų – ne? Atsakymas: „Juk jie su kostiumais! Kažkokie svarbūs...“ Tą akimirką XXI a. Lietuvos jaunuolėje išvydau baudžiauninkę – „bijau ir gerbiu“.
Trečia renginio diena. Arbūzų piramidė – vis dar mano stebėjimų laboratorija. Vakarop – jau tikrosios legalios dalybos. Prieina vienas – nusineša du, prieina du – nusineša keturis. Gal tik vienas kitas nešė po vieną arbūzą...
Turbūt neatradau amerikų, išvydusi tokias šiandieninės visuomenės realijas:
1. Jei kas padėta viešumoj, o priklausomybė nepažymėta bei nesargaujama – mūsų piliečiui tai yra „mano“.
2. Šiandien vagiama vidur baltos dienos (vidur nakties – dar labiau) ir be jokio gėdos raudonio.
3. Žodis „vagis“ vis tik apibūdina kažką kitą, ne tą, kas neteisėtai ką nors savinasi.
4. „Svarbūs“ šoferiai negirdi, ką piepsi mergaitės siaurais petukais.
5. Baimė prieš „kostiumą“ yra didesnė už teisingumo siekį.
6. Jei ko gauni dykai – imk tiek daug, kad kluptum nuo svorio.
Ar visą laiką praleidau prie arbūzų? Savaime suprantama, renginys buvo turtingas visai kitokio turinio dalykų ir beveik visame kame dalyvavau. Tiesiog arbūzų piramidės istorijos man pasirodė tokios iškalbingos ir taip tiksliai atspindėjo tai, ką po trupinį stebime kasdien: norma tapusią pakrikusią moralę, skystoką pilietinę visuomenę, savivaliaujančią valdininkiją, vis dar orveliškai „lygesnę tarp lygiųjų“.