Sekmadienis - tai šeimos diena. Jos metu mes esame kartu su artimaisiais, su draugais, su tais, kuriems labiausiai rūpime ir tais, kurie mums labiausiai rūpi. Apsidairau aplinkui save ir pamatau tuštumą... Kodėl? Ar aš vienas toks esu ar mūsų esama daugiau? Ar aš vienas vakarais verkiu pagalvę apsikabinęs taip stipriai, jog ant grindų laša išsunktos mano ašaros? Net stipriausi žmonės verkia...Juk verki ne todėl, jog sunku, o todėl, jog per ilgai buvai stiprus. Tie žodžiai tegul visada būna su jumis braukiant ašarą, o šalimais juk reikia ne tik žodžių...
Stipriai užtrenkiau savo namų duris...Ta diena man buvo kupina džiaugsmo, nes po ilgų žiemos dienų pagaliau atėjo pavasaris, kai galėjau išlįsti iš to urvo, tamsos ir pramankštinti savo sustingusį kūną, o protui leisti įkvėpti šviežio vėjo...Tas vėjas - tikras niekadėjas, jis prapučia mūsų mintis ir leidžia joms subrandinti galingas idėjas.
Skubėjau. Skambutis iš draugo. Žinia, jog manęs laukia senamiesčio bare, paskatino žaibiškai susiruošus skubėti dideliais žingsniais. Ne. Ne todėl, jog tenai vėl (jau ketveri metai iš eilės) valgysiu tą patį troškinį, ne todėl, jog skanus alus, o todėl, jog draugas, pokalbis, pavasaris, pašnekesys ir judesys bei noras kalbėti, dalintis buvo toks stiprus, kad kojos nešė per Laisvės alėją mane vis greičiau ir greičiau...
Staiga bėgančias kojas sustabdė balsas, sklindantis nuo žmogaus...Purvino su ištiesta ranka, nuo kūno, aprengto dvelkiančiais alkoholiu rūbais... Balsas, tas balsas prašė maisto. Alkio jausmas, kai neturi kuo pasisotinti, yra neapsakomas. Tą reikia pajusti. Ištiesti ranką reikia daug jėgų, o ją išlaikyti ištiesus reikia daug pastangų.
Užsukau į priešais žmogų esančią parduotuvę, jog savo mintyse galėčiau iškeisti geriamą alų į maistą, kurį galėsiu atiduoti prašančiajam. Kelios minutės ir maisto krepšelis mano rankose, o dar po kelių aš jį jau įteikinėju žmogui. Tam, kurio prašantis balsas pasiekė mano ausis. Jis padėkojo ir aš nuėjau. Eidamas dar atsisukau palydėti žvilgsniu ir...
Te tau, kas čia vyksta..!? Kažkokia moteris priėjo prie vyro ir paėmė mano įduotus pirkinius, nuėjo atgal į parduotuvę...Aš nieko nesupratau ir vyrui piktai pirštu pradėjau grūmoti, garsiai tardamas žodžius: „Kas čia dabar žmogau?“. Jis priėjo prie manęs ir prašneko: „Viskas gerai. Dar kartelį ačiū už maistą. Tai mano draugė. Ji nunešė maistą į saugyklą“. Aš jo klausiau, įdėmiai klausiau... Jis pasakojo, jog prarado butą, paskui darbą ir dar kažkas apgavo, tada gėrė, valkatavo...Surado ją. Jie eis nakvoti į salą, Nemuno salą. Paklausiau: „Kodėl negyvenate nakvynės namuose?“ Jis atsakė: „Meilė... Negalima nakvynės namuose gyventi kartu, miegoti vienoje lovoje, justi šilumą, artumą, nebūti vienišu, pamirštu... Būti žmogumi“.
Niekam nereikalingi žmonės... Ar išties niekam nereikalingi žmonės? Jie neturi pašto dėžutės, jog bankas juos prisimintų. Negauna sąskaitos už šildymą, už vandenį, už elektrą, už orą...Jų namai yra Nemuno sala, o darbas - vakarais ištiesus ranką budėti prie parduotuvės. Toks darbas, bet... Ne čia mes turime ieškoti išminties. Pastebėjote, jog jis ar ji surado savo antrą gyvenimo – žmogaus pusę.
Ji buvo šalia jo - šalia murzino, smirdančio ir alkoholiu dvokiančio žmogaus...Taip, jiems nėra lengva, bet jie dviese. Jie - tie, kurie po šeštadienio surenka mūsų išmėtytus butelius, surenka nebaigtas surūkyti cigaretes, suvalgo išmestą konteineryje supelijusį batoną...Ir išrūšiuoja, atskiria pelus nuo grūdų. Dar kokias dešimt minučių mes kalbėjomės apie darbą, apie gyvenimą, bandžiau pamokyti, padėti... Bet jam labiau rūpėjo ji... Sugrįžti ir ištiesus ranką paprašyti daugiau, jog užtektų tam vakarui abiems kartu su moterim...
Vėluodamas įlėkiau į barą ir pamačiau draugus. Tikiuosi, jiems matyti mane buvo taip pat malonu. Padavėjos paprašiau troškinio. Taip, to pačio jau ketverius metus iš eilės... Jeigu kas paklaustų manęs, kaip ten toje kavinėje maistas, atsakyčiau, kad nežinau, bet troškinys ypatingas.„ Alaus?“, - padavėjos balsas. Ne, juk aš jį išmainiau į krepšelį maisto dar prieš dvidešimt minučių.
Vakarą praleidau su draugais kalbėdamas įvairiomis temomis. Bet galvoje man buvo įstrigęs nepažįstamasis su moterim...Su apmąstymais apie tai, kaip norėtųsi kiekvienam rasti tokią širdies dalį, kuri būtų ne tik tada, kai garsiai juokiesi iš gyvenimo, bet ir tada, kai ašara rieda nuo skruosto, kai reikia ranką iškelti ir prašyti...Moteris yra vienas tvirčiausių gyvenimo jungiamųjų dalių, jos nebuvimas - tragedija, o buvimas...Taip, vien tik buvimas su ja jau reiškia, jog gyveni.
P.S. Tą vakarą liko daug patenkintų žmonių - du prašantys ir du duodantys...Draugas pavaišino mane vakariene ir gėrimu. Moralas: gausi tiek, kiek duosi. Yra ir kitas kelias.... Ką pasirinksi Tu?Pradedant kurti kažką naujo ar tiesiog kuriant iškyla klausimas: kodėl, kam to reikia, kas iš to išeis?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!