Gyvenu kiek įmanoma optimistiškiau. Kasryt tikiuosi, kad kriminalus skaitysiu tik Kriminalų rubrikose ir keliuose į nelaimes papuls tik neblaivūs šunsnukiai, o apvogti bus tik tie, kurie pamiršta užrakinti duris arba nusipelnė to demonstruodami savo aukso grandinėles bei prabangius automobilius aplinkiniams.
Bet, kad ir kaip bebūtų, visuomet atmintinai žinodavau telefono numerį 112 ir neabejodavau, kad jei, neduok Dieve, jo prireiks, tai tik todėl, kad kaimyno šuniukas apkakos mūsų kilimėlį prie buto durų.
Gyvename trise: aš, vyras ir mūsų mažametė atžala. Miegam ramiai, apsikabinę po viena antklode, nes taip ne tik ramiau, bet ir esame įpratę. Bet vieną naktį praėjusį savaitgalį mūsų šeimyninę idilę sugriovė kažkas, kas antrą ryto sugalvojo pabandyti rakinti buto duris.
Išgirdusi nerimą, iš išgąsčio atbula ranka trenkiau vyrui į krūtinę. Tik neseniai vaikas pradėjo miegoti visą naktį, bet man budėjimo rėžimas vis dar nesibaigė. Tėtis, būdamas tikras šeimos supermenas, įšoko į šortus ir nubėgo prie buto durų. Aš tuo metu apkabinau kūdikį ir šimtątūkstantąjį kartą miegančiai dukrai sušnibždėjau, kad jei kas kėsinsis ją pažadinti, mano motiniškas instinktas jį pribaigs.
Išbėgau į koridorių ir pamačiau, kad vyras, atidaręs duris, jau laiko nepažįstamam vyrui įsikibęs į kaklą. Griebiau telefoną ir surinkau 112. Du kartus mano skambutį atmetė, trečią pakėlė po nemenkos pertraukos.
„Vyras sugavo buto duris rakinusį svetimą vyrą, maldauju, atsiųskite pareigūnus kaip įmanoma greičiau“. Padiktavau adresą, supratau, kad skubėjau viena aš. Moteriškė sau ramiai su ilgokomis pauzėmis kažką užsirašinėjo, dar tuo metu ir nebuvo patenkinta, nes skambinau vos įsibėgėjus nakčiai. Lyg nusikaltimai vyktų vien dienomis, o naktimis reiktų apsieiti, nes ponia trokšta snūstelt.
Kol vyras koridoriuje aiškinosi situaciją, išbėgau į balkoną. Galvojau, tuoj pareigūnai atvažiuos, riktelsiu, kad greičiau rastų. Laukiau 10 minučių, 20, pusvalandį.
Tas, pasirodo, neblaivus ėmė keliauti, ypač išgirdęs, kaip vyras paminėjo, jog tuoj atvažiuos policija. Sakė, momentaliai išblaivėjo, ėmė vardinti pažįstamų pareigūnų vardus ir grasinti, kad jei policija atvažiuos, jis nepamirš, kur mes gyvenam.
Neabejoju, kad tokiu atveju visi bando pasirodyti ereliais, bet mūsų padėtis buvo įdomi: policija net nesistengė atsirasti, nors, pati kitą dieną išbandžiau, nuo artimiausios nuovados iki mūsų namų - vos pusantros minutės kelio neskubant.
Pabaiga buvo tokia, kad tuo metu iš darbo grįžęs kaimynas, taip pat paprašytas pagalbos, pagalvojo, kad mano vyras juokauja, pareigūnai neatvažiavo (po pusvalandžio vėl paskambinę 112, mes juos atšaukėme, nes neblaivus mūsų buto duris bandęs atrakinti vyras, išdavęs paslaptį, kad dirba šalia esančiame autoservise, išėjo „namo“, nebeišėjo jo laikyti ilgiau. Dabar jis mūsų šeimos automobilių parką bent pusmetį tvarkys nemokamai, jo prie mūsų buto durų pamesti rakteliai iškeliavo į šiukšliadėžę, o policija įsirašė į saskaitą didžiulį minusą.
Jei į tokią situaciją bučiau papuolusi tuomet, kai miegu dviese su savo dukrele, numeriui 112, jo nepatenkintoms miegančioms ponioms ir paregūnams, esantiems už pusantros minutės kelio, taip ramiai mūsų naktis nebūtų pasibaigusi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
