Seime J. Šimėno iniciatyva 2012 06 07 paskubomis priimtos Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisos, matyt, turi parodyti, kad žvejais mėgėjais rūpinamasi. Tačiau tai tik priešrinkiminė propaganda, nes sąlygos mėgėjų žūklei Lietuvoje vis blogėja.
Panašu, kad Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisos – rinkiminis triukas. Lietuvoje žvejų daug. Gauti jų balsus per Seimo rinkimus kitų nuopelnų neturintys politikai visada svajojo. Pirmoji Mėgėjiškos žūklės įstatymo redakcija taip pat buvo priimta 2004 metais prieš rinkimus. Joje populizmo tikrai netrūko, bet reikia atiduoti duoklę pirmosios įstatymo redakcijos rengėjams, kad tada jie į įstatymą įrašė ir daug naujų, progresyvių dalykų.
Šito nepasakysi apie dabar valdančiųjų prastumtą įstatymo redakciją. Jokia rimtesne esamos būklės analize ji nesiremia. Bandoma tik iš vienų atimti ir kitiems duoti žuvis, kurių nėra. Valdančiųjų politika mėgėjiškai žvejybai buvo pražūtinga.
Mėgėjų žvejybos kokybė mūsų šalyje prasta. Žvejų mėgėjų mažėja, paupiai ir paežerės užželia, lietuviai važiuoja žvejoti į Norvegiją, Slovėniją, Kaliforniją ar dar kur, nors Lietuva – ežerų ir upių kraštas. Žuvų kas metai mažėja, žuvys smulkėja, jų rūšinė sudėtis prastėja. Vis sunkiau prieiti prie ežerų ir upių, kurių krantai privatizuojami ir užtveriami tvoromis. Vandens telkiniai, jų pakrantės ir pamiškės užterštos buitinėmis šiukšlėmis, vietų pastatyti žvejų automobiliams įrengta mažai. Šiuo metu mėgėjų žvejybos sisteminės silpnybės Lietuvoje jau akivaizdžios, neturima jokios aiškios mėgėjų žvejybos plėtros vizijos, nors pinigai tam buvo numatyti. Žvejybinių paslaugų sektorius, kuris galėtų tapti svarbia šalies ekonomikos sritimi, merdi.
Tai, kad keliose upėse pagausėjo lašišų ir šlakių, tik mažai reikšminga išimtis. Atsirado kelios dešimtys brangių privačių žvejybos plotų, kuriuose prileista prekinių žuvų. Keletas gerų žūklės klubų įspūdingai pagausino savo žūklės plotų žuvingumą. Bet ir šie pavyzdžiai tik parodo, kokia bedantė yra valstybės politika mėgėjiškos žvejybos srityje. Pavyzdžiui, nemažai pinigų (didelė dalis Europos Sąjungos lėšos) kainavo lašišų ir šlakių Lietuvos upėse pagausinimas. Ar tie pinigai išleisti racionaliai? Tikrai ne.
Konkretus pavyzdys – per Vilnių tekanti Vilnelė. Ji jau daug metų gausiai žuvinama lašišinių žuvų jaunikliais, bet paskui – nesaugoma. Vietiniai girtuoklėliai daugumą į upę suleistų mažų žuvyčių jau tą pačią vasarą labai uoliai išgaudo ir rudeniop Vilnelė vėl lieka tuščia. Brangi ir prašmatni užkanda prie pilstuko, ar ne? Taip patiriami tūkstantiniai nuostoliai, bet jie niekam nerūpi.
Aplinkos apsaugos inspektorių skaičius taupymo tikslais sumažintas, o likusieji užkrauti popierių pildymu. Vilnelę saugoti nėra kam. Panaši situacija Siesartyje, Ratnyčioje ir daugybėje kitų upių ir upelių. Įdomu, kas būtų su lašišomis, jei jų veisimo neberemtų Europos Sąjunga ir Baltijos baseino upių nežuvintų kitos šalys? Ir ar valstybės nuopelnas, kad nežiūrint į visus biurokratinius trukdymus pagausėjo žuvų kokio nors entuziastų klubo vandenyse?
Ką gero padarė mėgėjiškai žūklei per šiuos beveik ketverius metus Aplinkos apsaugos komitetas su J. Šimėnu priešakyje? Ogi nieko, tik prieš pat savo kadencijos pabaigą seimūnai pabandė pagerinti gyvenimą pensininkams ir jaunimui – davė jiems daugiau žvejybos lengvatų, bet ar bus ką žvejoti? Likusiems žvejams mėgėjams Seimas padidino mokesčius už žvejybą, bet ar už tuos pinigus žvejai ką nors gero gaus?
Pagal naująjį įstatymą, žvejai mėgėjai galės nemokamai žvejoti dar mažesniame ežerų skaičiuje, nes padaugės ežerų, kuriuose žvejos verslininkai. Mechanizmas, kuris skatintų žmones dirbti ir gerinti mėgėjų žūklės kokybę, nesukurtas. Tačiau jei nebus žmonių darbo, nebus ir geros žūklės, nes niekas iš niekur neatsiranda. Tik lengvatikiai gali tikėtis, kad Komiteto pirmininkas ir nariai savo gražiomis šnekomis prieš rinkimus ir miglotais įstatymais gali pagerinti gyvenimą tūkstančiams Lietuvos žvejų mėgėjų.
Žvejų klubams, kurie bando gerinti padėtį, teikiama labai mažai pagalbos. Vis dar bloga padėtis su žuvivaisa. Žuvivaisos įmonių žvejų klubams siūloma įžuvinimo medžiaga palyginti brangi, jos kokybė – labai vidutinė. Kai tik reikia įsigyti įžuvinimo medžiagos, iš karto pradedama dairytis į kaimynus lenkus, kur ir kainos gerokai mažesnės, ir pasirinkimas didesnis.
Lietuvoje netvarka didelė, kainos sužinomos sunkiai (kaip valstybės paslaptis), nelengva susitarti su tiekėjais, jie dažnai nesilaiko pažadų. Ne veltui pas mus kyla visokie „mailiaus“ skandalai. O kas šioje srityje per ketverius metus nuveikta? Skandalingai išparceliuota ir vėl atkurta Trakų Vokės žuvivaisos įmonė? O kaltų ir vėl nėra.
Vandenys nesaugomi. Žvejai verslininkai beveik nekontroliuojami. Jei lieki nakvoti prie kokio ežero ar marių, matai, kad ten nakčiai pritiesiama tiek tinklų ir „šniūrų“, pristatoma visokių gaudyklių, kad paskui stebiesi, kaip visa tai nesusipainiojo, kaip „šeimininkai“ visus tuos įrankius išsitraukė. Tie įrankiai brakonierių, kurie Lietuvoje tiesiog įsisiautėjo. Reikia tik stebėtis, kaip mūsų vandenyse išvis dar gali būti žuvų. Šią sritį reglamentuojantys įstatyminiai aktai kelia juoką.
Šalyje nėra tvarkos ir su ichtiologiniais draustiniais. Prie jų bandoma įteisinti elektrinių ir vasarnamių statybas. Vanduo teršiamas. Iš pokalbių su vietiniais paupių gyventojais susidaro vaizdas, kad šiuo metu sparčiai užiminėjamos upių pakrantės, nes ežerų pakrantės jau išsidalytos.
Pavyzdžiui, vieno kaimo gražioje vietoje, miške ant Nemuno kranto, gyventojai man neseniai skundėsi, kad kaime masiškai pusvelčiui supirkinėjamos sodybos, o jei kas nenori parduoti, tai atsitinka taip, kaip prieš keletą metų atsitikdavo Vilniuje, Šnipiškėse – aplanko „raudonas gaidys“. Manau, kad nuostata neleisti prižiūrėti upių atkarpų žvejų asociacijoms įstatyme atsirado ne veltui. Tai daroma lobistų pastangomis, kad upių niekas negintų ir ramiai galima būtų ant jų statyti užtvankas ir dalytis pakrantes, nepaisant jokių apsaugos zonų. Štai ir kai kurie Komiteto nariai dar neseniai stengėsi padėti Lietuvoje gerai žinomam A. Strelčiūnui gauti leidimą statyti dar vieną hidroelektrinę ant Siesarties upės, nors Siesartis yra europinės svarbos lašišinių žuvų nerštavietė, ir yra įtrauktą į NATURA 2000 ekologinį tinklą.
Evangelijoje pagal Matą aprašoma, kaip Jėzus paėmė penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis ir pamaitino penkis tūkstančius žmonių. Ar tik valdantieji prieš rinkimus nesugalvojo padaryti panašaus stebuklo – tuo nedideliu kiekiu žuvų, kurios liko mūsų vandenyse, pamaitinti ir žvejus verslininkus, ir pensininkus, ir jaunimą, ir neįgaliuosius, ir šiaip visus žvejus mėgėjus. Juk tik stebuklas šioje situacijoje ir tegali padėti, jei rimtai dirbti nepajėgiame.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
