Viena iš įmonės blogybių buvo neatsakingas pinigų panaudojimas – nebijau to pasakyti, nes turiu tai įrodančius dokumentus. Troleibusai buvo remontuojami neracionaliai ir atmestinai. Pati su techniškai netvarkingu troleibusu, kurio stabdžiai buvo sugedę, esu patekusi į autoįvykį, nors prieš tai rašiau paraiškas dėl šios problemos. Bylą laimėjau, žmonės pamatė, kad esu ryžtinga ir žinau įstatymus, todėl į mane pradėjo kreiptis darbuotojai, kuriems buvo reikalinga kažkokia pagalba, visas mano laisvalaikis buvo skiriamas apginti neteisingai skriaudžiamus kolegas.
Per tą laiką į viešumą esu kėlusi daugybę problemų, tačiau nė vienas buvęs meras tinkamo dėmesio neatkreipė. Nors patikrindavo mano rastus faktus ir jų rasdavo dar daugiau, bet niekas už tai nebuvo atsakingas.
„Susisiekimo paslaugų“ problema
1999 metais Savivaldybė įsteigė tarpininką tarp UAB „Vilniaus autobusai“ ir UAB „Vilniaus troleibusai“ SĮ „Susisiekimo paslaugos“. Jau tada kilo klausimas, ar tikrai reikalingas tarpininkas tarp dviejų viešojo transporto bendrovių, kokias funkcijas atliks ši įmonė, ar neatsiras daugiau biurokratizmo sprendžias skubias problemas.
Praėjus daugiau kaip 10 metų, galima drąsiai kalbėti apie rezultatus. Pavyzdžiui, vienai iš svarbiausių bendrovės tarnybų – Eismo tarnybai, yra surištos rankos ir kojos: jeigu sulaukiame naudingų pasiūlymų iš keleivių ar vairuotojų, negalime iš karto, įmonės viduje, kreiptis į atitinkamus darbuotojus ir daryti su tuo susijusius sprendimus, iš pradžių turime kreiptis į SĮ „Susisiekimo paslaugos“. Tai trunka savaites ar net mėnesius. Be to, negalime kontroliuoti, kaip pasiūlymas bus įgyvendintas.
„Susisiekimo paslaugoms“ mūsų bendrovė vidutiniškai sumoka 5 mln. litų per metus. Tai reiškia, kad per 10 metų sumokame 60 mln. litų, už kuriuos galėtume nusipirkti 50 naujų troleibusų, o jei troleibusus surinkinėtume patys – apie 60 o gal ir daugiau.
Ši keista valdymo ir funkcijų pasidalinimo struktūra tarp UAB „Vilniaus troleibusai“ ir UAB „Vilniaus autobusai“ bei jas kontroliuojančios įmonės SĮ „Susisiekimo paslaugos“ nei viešojo transporto bendrovėms, nei juo labiau miestui apčiuopiamos naudos nedavė.
Tvarkaraščiai kaip buvo nesureguliuoti, taip ir liko, kaip dengė vieni kitų maršrutus, taip iki šiol ir dengia. SĮSP darbo principai, paleidžiant maršrutus, remiasi ne išsamiomis transporto analizėmis, o valdiškais raštais ir nurodymais. O ką jau kalbėti eilę metų diegiamą ir niekaip iki šiol neveikiančią elektroninio bilieto sistemą.
„Susisiekimo paslaugos“ per gerą savo gyvavimo dešimtmetį nepasiūlė nė vieno racionalaus sprendimo, optimizuojančio viešojo transporto darbą ar mažinančio spūstis mieste. Kyla pagrįstas klausimas, kam ši įmonė buvo sukurta, ar dirbti miestui ar tiesiog įdarbinti nemenką būrelį „savų“ žmonių?
Nelygybė tarp autobusų ir troleibusų parkų
Mūsų mieste yra 2 didelės keleivių vežimo įmonės, jos atlieka tas pačias funkcijas, tačiau kažkodėl autobusais rūpinamasi, o troleibusais – ne.
Pavyzdžiui, pinigų paskirstymas už dotuojamus bilietus skiriasi: autobusų parkas gauna 62 proc., troleibusai – 38 proc. Suprantama, kad autobusų kuras galbūt yra brangesnis už elektrą, tačiau tokia didelė proporcija neturėtų būt, juolab kai neaišku, kuo ji grindžiama. Be to, autobusų vairuotojai ir visi kiti „Vilniaus autobusai“ darbuotojai pagal 2006 metų statistiką gauna vidutiniškai 600 litų didesnę algą.
Autobusų parko profesinė sąjunga taip pat visiškai nepaiso Darbo kodekso nuostatų – vairuotojai ilsisi 6,5 valandos, nors numatyta 11 valandų poilsio. Vairuotojai dirba beveik 2 pamainas. Arba, pavyzdžiui, kodekse yra nurodyta, kad vairuotojų pietūs turi būti praėjus pusei pamainos. O 46 autobuso maršruto vairuotojui liepta pietauti po dviejų maršruto ratų, ir po to jis be jokio poilsio važiuoja 6-7 ratus. Suprantama, kad profesinė sąjunga daro, ką nori direktorius, – juk jei kažko paprašė, gavo lengvatų, lieka skolinga.
Autobusų parko profesinės sąjungos taip pat turi nusipirkusios poilsinę bazę. Pagal kolektyvinę sutartį kiekvienais metais profesinė sąjunga iš administracijos gauna berods 200 tūkst. litų patalpų remontui. Tačiau ką kiekvienais metais reikia taip remontuoti?
Autobusų profsąjungos gyrėsi, kad jų dėka šiais metais buvo išsimokėtas 13-tas atlyginimas, kai visa Lietuva suveržusi diržus rodė solidarumą su kitais šalies gyventojais. Autobusų parkas profesinėms sąjungoms pervedė 250 tūkst. litų įvairioms pramogoms, poilsinės remontui, renginių organizavimui.
Visi tokie veiksmai neleidžia atpiginti keleivių vežimo, atnaujinti ir optimizuoti viešojo transporto. Ar toks turėtų būti solidarumas? Ar neturėtų sąlygos abiems įmonėms būti vienodos? Tai kaip stovintis vanduo, kurį reikia skubiai pakeisti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!