Mano istorija banali ir gan trumpa. Juk nėra apie ką čia daug rašyti. Savo mokyklos išleistuvėse prieš septynerius metus nedalyvavau ir nė kiek nesigailiu. Kodėl? Atsakymas paprastas.
Visų pirma, tai kainavo pinigų. Gal ne tiek man, kiek mano tėvams, bet juk tai - bendri šeimos pinigai. Skaičiavau racionaliai, ką aš gausiu už tuos pinigus. Mokslas pas mus yra nemokamas – aš jį gavau. Nors be galo daug pinigų buvo išleista pratyboms, sąsiuviniams bei knygoms, bet, tebūnie, pereikime prie išlaidų 12-oje klasėje. Antrame pusmetyje pradėjo rinkti pinigus taip vadinamam „mokytoju stalui“. Kai išgirdau sumą, žagtelėjau. Aš už šiuos pinigus valgau visą savaitę, o dabar visi mokyklos mokytojai šią sumą pravalgys per vieną vakarą? Nuo tada pradėjau po truputį atsiriboti nuo klasės susirinkimų, nes nenorėjau girdėti tų skaičių. Toliau pinigai išleistuvėms. Nedetalizuosiu, iš ko susidėjo ši suma, man buvo svarbus ne skaičius, o pati esmė, nenorėjau smagaus vakaro, už kurį reikėtų mokėti pinigus. Jei visiems reikia šių išleistuvių, galime susirinkti klasėje, gamtoje ar mokyklos valgykloje, pasėdėti, pakalbėti ir t.t. Bet iš visų tik ir girdėjau, kokia suma bus sumokėta didžėjui, kuris atvažiuos į mokyklą, kiek kainuos pirtis, maistas, gėrimai. Žinoma, į tokią šventę reikės ir gražiau pasipuošti, ir dovanėlėmis apsikeisti su visa klase. Vienu žodžiu, vien išlaidos, kurias galima skirti naudingesniam dalykui. Juk prasideda naujas gyvenimo etapas ir šiuos pinigus galima panaudoti mokslams, automobiliui, būstui, šeimai, galų gale, juk šiais laikais ne retas atvejis, kad 19 metų merginos jau turi vaikų.
Antras punktas, kodėl nenorėjau dalyvauti išleistuvėse - tai alkoholis ir jo vartojimo pasekmės. Alkoholio nevartoju visai, ir vakarėlio metu iškiltų daug klausimų ir nesusipratimų. Vėl gi, grįžkime prie pirmojo punkto, kad už tai vis tiek būtų reikėję mokėti, niekas neišskiria, kas geria sultis, kas alų o kas šį tą stipresnį. O alkoholis, kaip žinote, kainuoja nemažai ir man nesinorėjo paremti geriančius ir vėliau apsvaigstančius. Būtų daug klausimų ir įkalbinėjimų, kad išgerčiau, o vėliau, neduok Dieve, pradėtų priekabiauti koks girtas klasiokas. Buvau prisiklausiusi nemažai pasakojimų, kaip vykdavo tokie „baliukai“ vyresnėse klasėse: man būdavo kraupu klausytis, kiek kartų kas vėmė padauginęs „MIX‘o“ ir kas ką pabučiavo tamsoje.
Trečią numerį skiriu bendriems interesams. Gal ir būčiau pakentėjusi, girdėdama tas vaikiškas kalbas apie pirmąją meilę ir kam kiek tėveliai duoda kišenpinigių, jei ne tie pirmi du punktai. Bet kadangi jie yra, tai užsiminsiu, kad nė su vienu klasioku, išskyrus mokslus, nerasdavau apie ką kalbėtis. Daugiau neturiu ko čia komentuoti.
Ketvirtas numeris ir daugeliui labai netikėtas – šeima. Vaikų neturėjau, bet 18-os jau ištekėjau. Mano vyras baigė mokyklą (tiesa, kitą) tais pačiais metais, kaip ir aš, todėl paskutinį skambutį bei išleistuves šventėme tuo pačiu metu. Ilgai svarstėme, eiti ar neiti, švęsti atskirai ar kartu. Galų gale, abu pasitardami nusprendėme, kad galime smagiai praleisti laiką dviese, namuose ir mums visiškai nebus liūdna, išvengsime papildomų išlaidų. Juk svarbiausia, kad pagaliau baigėme mokyklą, dvyliką klasių, išlaikėme visus egzaminus bei gavome diplomus. O ir klasiokai per daug neįkalbinėjo, tik klausinėdavo „ar varysime“ ir ar duosime „babkių“. Labai apsidžiaugiau, kai vyras palaikė mano mintį neišlaidauti.
Na ir paskutinis, penktas numeris. Yra tiek daug švenčių: gimtadieniai, mokslų metų pabaigos, šimtadieniai, išleistuvės, vestuvės, vaikų krikštynos, vaikų gimtadieniai ir t.t. Žinoma, šventės pralinksmina gyvenimą, bet mes pamirštame jų prigimtinę esmę, jų mintį. Dabar iš daugumos švenčių, tokių kaip išleistuvės, vestuvės ar krikštynos, bandoma padaryti šventę ne tiek sau, kiek kitiems. Išleidžiama daug pinigų, mums į rankas brukami sąrašai, ką reikia nupirkti tokiai ir tokiai šventei, ką būtinai turime pasisamdyti ir be ko apskritai negalima sau leisti net galvoti apie linksmybes. Manau, kad organizuojant masinius renginius, reikia daugiau atsižvelgti į žmones, į tai, ką jie kalba, apie ką galima padiskutuoti. O visokie fotografai, didžėjai, muzikantai turėtų atvažiuoti į privačius vakarėlius, vestuves ir pan., o ne į valstybinės įstaigos abiturientų išleistuves.
Gal kalbu kiek grubokai ir nelinksmai, bet kiekvienas laimę supranta savaip, išleistuvės – tik viena diena mūsų gyvenime, tai - mažas laiptelis ir man pakako įteikto diplomo bei visų pasveikinimo.
--
Nėjai į savo išleistuves? Papasakok savo istoriją! Siųsk rašinius el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba kelk savo straipsnį DELFI Piliečio sistemoje!
