Norint suteikti tam rimtumo, net paskaičiavo, kiek reikia „susitraukti“ – 30 proc. „Koreguodami programas siekiame sumažinti žinių krūvį”,- teigia viceministras. O kas pamatavo tą „žinių krūvį“? Gal darbdaviai, kurie nuolat skundžiasi praktinių mokinių gebėjimų stoka, o gal įtakos turėjo tuštėjanti biudžeto piniginė ir desperatiškas noras pateisinti ES struktūrinių fondų milijoninių lėšų švaistymą bei pseudoekspertų egzistavimą? Ar logiška, jog kuriant žinių visuomenei būdingą švietimo sistemą, kažkokiame jo etape turime atsisakyti žinių? Ar tikrai tematikos susiaurinimas stebuklingai padės mokiniams atskleisti jų gebėjimus samprotauti? Greičiau sulauksime priešingo rezultato.
Bandymą susiaurinti vidurinio ugdymo programas galima drąsiai vadinti revoliucija, nes laužomas tradicinis, šimtmečiais nusistovėjęs požiūris į švietimą, kur mokytojas nuolat turėjo teikti žinias, kartu lavinti gebėjimus ir skatinti kūrybinį mąstymą. Populistiškai prisidengiama noru atpratinti mokinius nuo „kalimo“, o kas ŠMM valdininkams pasakė, kad mokytojai pakeis metodikas ir nevers „kalti“, kad ir maloniai paliktų 70 proc. žinių?
Plaukai šiaušiasi, kai paklusniai pritariant švietimo ministerijos pseudoreformatoriams, istorijos mokytojų asociacijos vadovas aiškina, jog tik „dvi datas reikia tiksliai žinoti – Vasario 16 ir Kovo 11. Visos kitos datos – metai.“ O kodėl ne amžiai? Kaip alternatyva mokymui – šių žinių, esant poreikiui, siūloma susirasti internete. Kam „kalti“ anglų kalbos žodyną, jei Google pateiks vertimą? Ten ir kitų „žinių“ susirasi.
Tai kas, kad Vikipedijoje daugybė klaidų ir netikslumų – niekas ir nesigilins bei nevertins, kokią tu ten informaciją sužvejojai, nes atitinkamai ŠMM planuoja keisti ir egzaminų reikalavimus. Manau, kad čia irgi bus problema, nes įvertinti tokius abituriento gebėjimus ir kompetencijas nebus paprasta, juolab sukurti skaidrią jų vertinimo sistemą, kuri nušviestų tolesnį mokinio kelią į aukštąją mokyklą ir būsimąją darbovietę.
Žiniomis neapsunkintas, bet copy/paste gebėjimais ir kūrybiniu mąstymu neva staiga apdovanotas jaunimas ateis į reformuojamus Lietuvos universitetus. Ar aukštasis mokslas taip pat yra perkrautas žiniomis? Sunkiai įsivaizduoju chirurgą, darantį operaciją šalia pasidėjus vadovėlį, ar įsijungus nešiojamą kompiuterį. Man tai primena caro Petro Didžiojo, kuris bandė savo jėgas odontologijoje, istoriją. Sakoma, jog jis nuolat nešiojosi būtiną tam įrankių rinkinį. Ir vargas tam, kuris jo akivaizdoje skundėsi dantų skausmu: Petras nedelsiant išraudavo pacientui dantį, kartais, tiesą sakant, sveiką.
Noriu priminti, jog Lietuvos Respublikos įstatymai reglamentuoja, kad mokinys ir jo tėvai gali laisvai rinktis bendrojo lavinimo mokyklą, mokymo programą, klasę ir t.t., tačiau ŠMM nė nemano suteikti šį pasirinkimą formaliojo ugdymo erdvėje. Net neabejoju, jog absoliuti didžiuma tėvų norėtų, kad vaikai žinotų daugiau, nei dvi datas, nei 2/3 ŠMM dozuojamos informacijos.
Gali būti, kad kai kuriems mokiniams mokymo turinys yra sudėtingas ir programos atrodo perkrautos, bet reikia suprasti, kad tuo tarpu gabesniesiems, tam tikrų polinkių ir interesų turintiems mokiniams, ta pati medžiaga gali būti per lengva, neįdomi, slopinanti jų gebėjimų plėtrą. Be to, einam žinių visuomenės kūrimo link. Kodėl tada pasirenkamas būtent programų siaurinimo, jų supaprastinimo kelias?
Gal todėl, kad Lietuvos valdininkai netiki, jog Lietuvos pažangos raktas glūdi sparčioje žinių visuomenės ir žinių ekonomikos plėtroje? Gal jiems atrodo, kad tapome nuolatiniais pigios darbo jėgos eksportuotojais? Tačiau Europos komisijos duomenimis, Europos Sąjungoje nuo šiandien iki 2020 m. darbo vietų, kuriose dirba aukštos kvalifikacijos darbuotojai, skaičius padidės 16 milijonų, o darbo vietų, kurias užima žemos kvalifikacijos darbuotojai, skaičius sumažės maždaug 12 milijonų.
Ministerijai reiktų įsisavinti ir dar dvi užsienio tyrėjų seniai žinomas tiesas. Pats reikšmingiausias veiksnys mokykloje yra mokytojas (ne ugdymo programa ar kt.). Būtent mokytojas, individualizuojant mokymą, daro jį tokiu, koks jis yra – perkrautu ar ne. O pats didžiausias išorinis veiksnys yra vaiko socialinė klasė. Rimta problema Lietuvoje išlieka paauglių šeimų skurdas, nutolusi nuo mokyklos gyvenamoji vieta, lemianti mokyklos nelankymą, nepakankama mokymosi motyvacija. Akis bado neraštingumo augimas, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas bei netinkamas mokinių elgesys. Taigi, norint kažką keisti, pirmiausia reikia pastangas dėti į šias dvi sritis. Kai skurdo lygis bus toks kaip Skandinavijoje, tada ir galėsime sau leisti eksperimentuoti.
Ministerijos klerkai šventai tiki, jog „vienas dydis tinka visiems“, arba cituojant Henry Fordą: „Kiekvienas klientas gali pageidauti automobilį nudažyti tokia spalva, kokia jis nori, tol kol ji yra juoda“. Noriu priminti, jog visa Lietuvos švietimo sistema, kaip ir vidurinis ugdymas, vadovaujasi humanistine kryptimi bei ugdymo individualizavimu - atsižvelgiant į amžiaus tarpsnių ypatumus ir kiekvieno vaiko galimybes.
Humanistų įsitikinimais remiantis - žmogus turi teisę į savo augimą. Ar nepažeidžia ŠMM valdininkai mūsų vaikų teisių, o kartu ir galimybių įsitvirtinti darbo rinkoje ir visuomenėje, nepagrįstai siaurindami ugdymo programas? Kliūtys gauti geresnį išsilavinimą gali būti socialinės, struktūrinės ir net filosofinės, bet kai jas dirbtinai sukuria institucija, atsakingą už švietimą – protu tai nesuvokiama.
Autorė yra Lietuvos švietimo profesinės sąjungos tarptautinė sekretorė
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!