Žodis „motyvacija“ skamba panašiai kaip „masturbacija“. Jeigu nepavyksta savęs pamotyvuoti taip, kad procesas teiktų malonumą, koks tikslas vargti ir save prievartauti?
Nesakau, kad nėra, yra mokymosi įstaigų, kuriose mokytojai verčiasi per galvą, kad moksleiviams būtų įdomu. Kuriami įvairūs projektai, debatuojama, diskutuojama, integruojama, iliustruojama. Pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas muzikos mokytojas pasakojo, kad kai klasėje susirenka vieni gezai, jis kalbėti apie, tarkim, Mocartą pradeda nuo fakto, jog kompozitorius buvo nepamainomas plevėsa ir tūsofčikas. Kai baigdavosi visos babkės, o galva po daugiadienių plyšdavo, reikalaudama dar taurelės, jis sėsdavo prie klaviatūros. Iškart klasė pagyvėdavo, užsivesdavo – o, koks prikolnas bičas tas Wolfgangas, savas.
Šiauliuose vienas chemijos mokytojas rugsėjo pirmąją pasakydavo: „Vaikai, kam reikės chemijos, su tais ir dirbsiu, kam ne, prašau sėdėti tyliai, o trimestre tokiems vis tiek vedu teigiamą pažymį“. Gal neetiška, bet leiskite, įkišiu ir savo pavyzdį. Kai dirbau mokykloje, savo vaikų prašydavau, jog jie lietuviškai parašytų rašinį „Kam man reikalinga anglų kalba“. Prisėdau, kai perskaičiau vienos penktokės mintį: „...Dabar net prostitutėms reikalinga a.klb. Ją mokėdama jos gauna didesnius arbatpinigius iš turtingų užsieniečių...“ Neabejoju, kad tarybinio sukirpimo pedagogė už tokius žodžius pas direktorių su visais tėvais nutemptų. Bet juk mergaitė visiškai teisi.
Kur lenkiu? Ogi teigiu, jog mokyklose, gimnazijose, auginama dar viena „ikilempizmo“ karta. Kai vaikams dideliais kiekiais grūdamos žinios, kai jie verčiami kalti, nes nelabai turi laiko įsisavinti medžiagos, jie paprasčiausiai perdega. Kaip lemputės. O tada jau daugumai pasidaro „iki lemputės“, kur stoti, ką studijuoti, kaip save realizuoti. Paduoda pareiškimus į dvidešimt universitetų, penkias skirtingas specifikacijas, o teikia dokumentus ten, kur mažiau ar iš viso mokėti neteks. Dabar jau turime armiją niekam nereikalingų vadybininkų, pedagogų, kurie kas dieną kraunasi emigranto lagaminus.
Ką siūlau? Šalinti žinių kiekybę ir gerinti kokybę. Dabar apskritai informacija pasiekiama per vieną kompiuterio klaviatūros paminkymą. Todėl būtina, kad vaikai būtų ugdomi orientuotis aplinkoje, situacijoje, laike. Liaudiškai tariant šarinti. Kiekviena mokyklos vadovybė savo programoje dailiai įsirašo tikslą „Ugdyti vaike asmenybę“, bet realybėje sistema štampuoja homunkulus, kurių asmenybės užgniaužiamos vos tik pabandžius paprieštarauti visažiniam pedagogui. Paradoksalu, bet iš tokių „rakščių subinėje“, kurie pasiryžta eiti prieš sistemą, dažniausiai ir išauga sugebantys už save pakovoti piliečiai.
Žinios bevertės, jei žmogus nesugeba jų taikyti, kitaip tariant, mąstyti. Šiuolaikinę mokyklą galėčiau palyginti su kalėjimu, kurio iki gyvos galvos kalintiems „gyventojams“ iki lemputės, kas darosi už sienų. Tai tarsi kitas pasaulis, visiškai nesusijęs su nūdienos realijomis. Ar nors viena mokytoja aptarė su vaikais valstybės iždą drebinantį „Snoro“ bankrotą? Padiskutavo, kaip tai atsilieps ekonomikai, tėvelių kišenėms, bankinei sistemai? Juk tai kur kas svarbiau už diskursą apie Vydūno pasaulėjautą.
Ar įgrius gimnazijos siena, jeigu prie lentos nebus išieškotos eilinės x ir y reikšmės, o vietoj to aptarta, tarkim, korupcijos problema medicinos sistemoje ir būdai ją sumažinti. Ar nesumažėtų patyčių skaičius, jeigu auklėtojos pakeltų rūsčias akis nuo dienyno ir pažvelgtų į vaikų širdis bei mintis? Pakalbėtų apie tai, kad kartais mamos ir tėčiai skiriasi, kad jie kartais tikrai neturi pinigų madingesniam rūbeliui, kad nereikia manekeniškos figūros, jog būtum laimingas...
Galite nesutikti su manimi, bet tvirtai tikiu, kad jeigu po kiekvienos moksleivio savižudybės kristų mokyklos direktoriaus galva – nepilnamečių savižudybių neliktų. Kiekvienas direktorius statytų mokytojus, mokyklos psichologus ant ausų, kad tie kaip cerberiai uostytų klasių atmosferos neigiamus virpesius. Velniop tarpmokyklinę konkurenciją dėl žinių, pažymių ir rezultatų. Žmogiškumas, supratimas, tolerancija – štai pagrindinis tikslas.
Senovės Graikijos filosofijos mokyklos menamos ligi šiolei. Nes ten jauni žmonės pirmiausia ieškojo gyvenimo prasmės, pozicionavo savąjį „AŠ“. O tik suradę vietą po Saule imdavo kurti. Tada gimdavo menas, tikslieji, humanitariniai, politiniai mokslai. O dabar viskas atvirkščiai. Pirmiausia kalam, o po to žiūrim, kas iš to gaunasi. O gaunasi liūdnas peizažas: mūsų vaikai patys nelaimingiausi Europoje, nemotyvuoti, nereikalingi, nekuriantys, nejaučiantys savo asmenybės svorio.
Sakysit, kad per daug viską suapvalinau į neigiamą pusę? Tada pakelkite rankas tie, kurie pažįsta nors vieną, ką tik įgavusį teisę balsuoti pilietį, kuris nuoširdžiai domėtųsi politika, eitų balsuoti tikėdamas, kad jo rankose jo tėvynės ateitis?
Aš lankausi mokyklose ir regiu liūdną vaizdelį. Abiturientai gūžčioja pečiais ir klausia, kada jiems kažkas pasikeis, bet net į galvą nešauna paklausti, ką aš galiu padaryti, kad kažką pakeisčiau. Visuotinis pesimizmas. Beviltiškas „ikilempizmas“. Kai studentai Tenianmenio aikštėje pasipriešino sistemai, jie tikėjo, kad jeigu nesukils, o tik lauks šviesesnio rytojaus, jis taip niekada ir neišauš. Dabar prieš tankus stoti nereikia, užtenka pakilti nuo pamokų ruošos stalo ir ištarti „užteks!“. Man ne iki lemputės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!