Tik ta didinga misija kelia šiokių įtarimų, nes „detektyvo“ autorė muša į vienus vartus ir akivaizdu, kad nėra normaliai susipažinusi su juodinamos įstaigos darbu.
Didelis A. Valtienės įkarštis ir vienašališka situacijos apžvalga nori nenori priverčia iškelti klausimą, kas slypi už viso šio „žurnalistinio tyrimo“. Atsakymą rasti nėra taip jau sunku – pakanka prisiminti, kad gyvūnų gerove besirūpinantys piliečiai vėl gali pervedinėti 2 proc. pajamų mokesčio keturkojus globojančioms organizacijoms. Dėl šių pinigų kiekvienais metais tarp tokių įstaigų vyksta „karas“. Kovoja kas kaip moka.
Štai straipsnio autorė teigia, kad „pasitelkus žiniasklaidą, viešųjų ryšių strategijas ir iškalbą galima daug ką užglaistyti <...>“ – suprask, visus juodus darbus. Vis dėlto, būtina pastebėti, kad tomis pačiomis priemonėmis galima ir nepelnytai apjuodinti „konkurentus“, prikuriant nebūtų faktų ar net istorijų. Turbūt ne veltui sakoma, kad geriausia gynyba yra puolimas... Beje, čia dar derėtų pastebėti, kad „Nuaras“ apskritai neturėtų būti to „karo“ dalyvis ir nežinia kodėl į jį yra įtraukiamas. Ši tarnyba negauna ir negali gauti tų visų taip išsvajotųjų 2 proc. - juk „Nuaras“ yra uždaroji akcinė bendrovė, neturinti (ir negalinti turėti) paramos gavėjo statuso.
Į Rietavą – ne tik „Nuaro“ eutanazuoti gyvūnai
Na, bet grįškime prie „detektyvo“ esmės ir išsiaiškinkime, kodėl gi „Lietuvoje (kuri vėliau straipsnyje sutelpa į vieną įstaigą – „Nuarą“) vis dar užmigdomi tūkstančiai augintinių“. „Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) turimais duomenimis, po keletą tūkstančių numarintų šunų ir kačių kūnelių gyvūnų globos ir kontrolės tarnyba „Nuaras“ pristato kitai įstaigai – „Rietavo veterinarinei sanitarijai“, kur jie yra utilizuojami. Tai ne šiaip skaičiai, po jais slepiasi gyvūnai, iš kurių žmogaus valia buvo atimta galimybė rasti mylinčius šeimininkus,“ – be įžangų problemos esmę pradeda dėstyti A. Valtienė.
Taip, „Nuaras“ gyvūnų lavonėlius tikrai perduoda Rietavui, kur jie yra utilizuojami. Taip, tų kūnelių yra ne vienas, ir ne du, tačiau tai visiškai nereiškia, kad visi tie keturkojai gyvybės neteko šios tarnybos iniciatyva. Gerbiama straipsnio autorė „pamiršo“ paminėti, kad „Nuaras“ turi ir veterinarijos klinką, į kurią žmonės atveda savo sunkiai sergančius augintinius su prašymu eutanazuoti ir nutraukti jų kančias. A. Valtienė praleido ir tą faktą, kad „Nuaras“ surenka miesto gatvėse besivoliojančias gyvūnų gaišenas – automobilių aukas ar kitus į nelaimę patekusius gyvūnus. Šie gyvūnai taip pat patenka į bendrą „katilą“, kuris vėliau perduodamas Rietavo veterinarinei sanitarijai.
Maža to, į šią įstaigą „suplaukia“ ir gyvūnų kūneliai iš kitų veterinarijos klinikų... Be abejo, teigti, kad „Nuaras“ visiškai nemigdo į globos namus patekusių gyvūnų, būtų naivu. Juk čia patenka patys įvairiausi gyvūnai iš gatvės, o jų sveikatos būklė toli gražu ne visada būna gera. Be abejo, „Nuare“ dirbantys veterinarijos gydytojai visada stengiasi padėti, tačiau kiekvienam protingam asmeniui suprantama, kad veterinarai – ne dievai, tad negali išgelbėti visų nelaimėlių. O kur dar gyvūnai, turintys elgesio sutrikimų, rodantys didelę agresiją ir dėl to negalintys būti kažkam padovanoti...
Pozicija – gelbėti gyvūnus...
O štai Lietuvos gyvūnų globos draugijos Šiaulių skyriaus vadovė Ona Birutė Vaičiulevičienė išdidžiai pareiškė, kad jų pozicija – gelbėti gyvybes: „Praeina įstatymo numatytos 14 dienų, o mes vis tiek laikome gyvūnus.“ Netiesiogiai (bet aiškiai) leidžiama suprasti, kad „Nuaras“ apsiriboja 14 dienų gyvūnų globa.
Deja, bet O.B. Vaičiulevičienę tenka nuvilti – jie ne vieninteliai tokie „herojai“. Tiesa, „Nuaras“ turėtų beglobius gyvūnus išlaikyti 14 dienų, o tada, neastiradus šeimininkams, juos paprasčiausiai užmigdyti, bet, laimei, bendradarbiauja su Gyvūnų globėjų asociacija, kuri ir perima gyvūnų globą po tų lemtingųjų dviejų savaičių.
Maža to, čia prieglobstį randa ne tik sveiki, jauni, gražūs keturkojai, bet ir įvairių sveikatos sutrikimų turintys bei seni gyvūnai. „Migdome tik senučiukus ir tai dar laukiame, gal atsiras jų tikrieji šeimininkai“, – toliau pasakoja O. B. Vaičiulevičienė, o baisiajame „Nuare“ vietą randą ir tie niekam nereikalingi senučiukai. Čia jie gyvena tol, kol kas nors juos priglaudžia arba tol, kol patys pasitraukia iš gyvenimo.
Ne taip seniai į „Nuarą“ buvo patekęs labai senas, neišvaizdus, net dantų netekęs Jorkšyro terjero mišrūnas. Neįtikėtina, bet jis visai greitai – kiek mažiau nei per porą savaičių – surado naujus namus. O prieglaudoje Užliedžiuose gyvena aklas šuo Liukas, kurį darbuotojai taip pamilo, kad nusprendė pasilikti ir niekam nebedovanoti. Jei „Nuaro“ darbuotojai būtų tokie beširdžiai, atliekantys eutanaziją tūkstančiams sveikų gyvūnų, ar šiedu pavyzdžiai nebūtų pirmieji, patekę į tą „juodąjį“ sąrašą?
Ne visų gyvūnų globos tarnybų Lietuvoje darbo specifika tokia pati...
Straipsnyje „Nuaras“ kaltinamas ne tik dėl didelio eutanazijų skaičiaus, bet ir dėl netinkamų gyvūnų gyvybės nutraukimo būdų: „Evaldas Milaševičius, kuriam yra tekę dirbti „Nuare“, prisipažino pats užmigdęs per tūkstantį šunų. <...> Žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų „Nuaro“ praktikoje išties yra buvę, tai paliudija ir E. Milaševičius. Jam yra tekę užtikti kitą darbuotoją daužantį šunį su užnerta virve ant kaklo. Sugautasis nusikaltimo vietoje tuomet teisinosi taupantis vaistus“.
Komentaruose, esančiuose po šiuo straipsniu, pats Evaldas Milaševičius rašo, kad jo išsakytos mintys yra išprovokuotos žurnalistės ir išimtos iš konteksto, tad įgavusios kitą prasmę. Vyras teigia, kad straipsnyje nepaminėta nė viena gera mintis apie „Nuarą“, kurias jis išsakė žurnalistei. Be to, pasak E. Milaševičiaus, A. Valtienė neatskleidė pagrindinės jų pokalbio esmės – ne prieglaudos, o patys žmonės kalti dėl liūdno keturkojų likimo. Tam pritaria ir kiti komentatoriai. Vienas jų, pasivadinęs „kaimietė“, samprotauja, kad dėl gausaus beglobių skaičiaus yra kalti buitiniai veisėjai, kurie kergia gyvūnus su kuo pakliūva, paskui jauniklius pigiai pardavinėja, o jei nepavyksta parduoti, tiesiog išmeta į gatvę ir problemos kaip nebūta.
Keista, tačiau straipsnio autorė rašo, kad VMVT užkliuvo ir beglobių gyvūnų laikymo sąlygos. „Nuaro“ gyvūnai laikomi šildomose patalpose ar apšiltintose būdose, visada sočiai pašerti ir nuolat prižiūrimi veterinarijos specialistų. Žinoma, gyvūnų globos namai niekada neprilygs tikriems namams, tačiau „Nuaro“ beglobiai tikrai neturi kuo skųstis.
„Gera žinia ta, kad ne visų gyvūnų globos tarnybų Lietuvoje darbo specifika tokia pati“ – kaip savotiškas apibendrinimas pateikiama tokia mintis aptariamame straipsnyje. Tai kokia gi ta kitų gyvūnų globos namų darbo specifika? Prisirinkti gyvūnų iš visų Lietuvos kampelių, nebesugebėti jų išlaikyti ir todėl išmesti atgal į gatves? Kodėl gi ne, juk juos vis tiek surinks „Nuaras“?...
„Nuaras“ dirba nelegaliai? Arba – ką iš tikrųjų reiškia A. Valtienės straipsnis?
A. Valtienei, prieš rašant panašaus pobūdžio straipsnius, pirmiausiai derėtų išsiaiškinti tikrąją situaciją ir apžvelgti ją iš įvairių perspektyvų – ar ne taip turėtų elgtis profesionalus žurnalistas? Pasigirdo nuomonių, kad „Nuaras“ apskritai dirba nelegaliai ir neturi VMVT numerio – keista, kodėl tada VMVT rūpinasi šios įstaigos kontrole? Derėtų paminėti, kad ši tarnyba Kauno mieste apskritai yra vienintelė, turinti visus numeriukus, leidimus ir kitus būtinus formalumus.
Žinoma, kad „Nuaras“ kaip ir bet kuri kita realiai dirbanti įstaiga daro klaidų, tačiau tai tik įrodo, kad yra išties dirbama. Tuo metu, kai kitos gyvūnų globos organizacijos apsiginkluoja gudriomis viešųjų ryšių strategijomis ir žiniasklaidos „bombomis“, kai gaišta laiką kariaudamos dėl 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio ar kai tiesiog stengiasi apjuodinti konkurentus – būtent taip kai kurios gyvūnais besirūpinančios organizacijos žvelgia į kitas šia veikla užsiimančias įstaigas – rimtos tarnybos tiesiog ramiai vykdo savo veiklą ir – taip, kartais klysta, kaip klysta be kas, kas apskritai kuo nors užsiima. Ne veltui yra sakoma – „šunys loja, o karavanas eina“. Taigi kol kažkas sprendžia įsivaizduojamus detektyvus, „Nuaras“ bando realiai prisidėti prie geresnių gyvūnų gyvenimo sąlygų Lietuvoje.
Tiesa, šios įstaigos vykdoma veikla patinka tikrai ne visiems. Ir čia visiškai niekuo dėti įtarimai dėl blogo elgesio su gyvūnais ar kiti panašūs kaltinimai „Nuarui“. Visiškai atvirkščiai – yra tokių, kas jaučia nuoskaudą tarnybai dėl to, kad ši per daug stengiasi kovoti dėl gyvūnų gerbūvio.
Į gatvę išmestų augintinių šeimininkai, žiauraus elgesio su gyvūnais kaltininkai neprasprūsta pro „Nuaro“ akis – stengiamasi išsiaiškinti kiekvieną atvejį, o jei reikia, pasitelkiama ir pareigūnų pagalba. Taigi visiškai suprantama, kad teisybės visada ieškanti gyvūnų globos ir kontrolės tarnyba turi gana nemažą „priešų“ ratelį, kurie dažnai yra pasiryžę padaryti bet ką, kad tik atkeršytų už „skriaudą“.
„Nuaras“, spręsdamas gyvūnų problemas, nekreipia dėmesio, kas yra keturkojo skriaudėjas – paprastas pilietis ar „garbus“ visuomenės narys – stengiamasi, kad visi būtų nubausti už netinkamą elgesį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!