Skyrybų „epidemija“: ar tvirtiems poroms santykiams būtina meilė?

kai tuokėmės, iš laimės neskraidėm. Skraidyt pradėjau po keliolikos bendro gyvenimo metų.

As nesu psichologas koks nors ar zmoniu santykiu specas, bet man ir taip viskas akivaizdu paziurejus is salies, pagrinde skyrybu priezastis paprasta - zmones yra akli KVAILIAI. Jie zenijas be jokios atsakomybes ir supratimo, kiek mano draugu tarpe tokiu, PATINKA vienas kitam, pasitrina metus, du, TIPO meile, kurios su ziburiu ju santykiuose nera ir jau vestuves didziausios, su kruvom sveciu ir kruvom sypsenu. Deja, to neuztenka, toli grazu. Nes praejus kuriam laiku prasideda: tu toks (-ia), tu anoks (-ia), susirink daiktus ir nesdinkis. Nesugebam ivertint tiek saves, tiek savo partnerio, pacio gyvenimo, be kita ko, mes kazkur skubam, susitiko, patiko ir metasi kruvon. Pats didziausias menas ne tik surasti zmogu, ta TIKRAJA antra puse ant sio svieto, bet kartu ji atrasti toki koks jis pats niekada nemanes esas ir uz tai ji myleti bent tukstanti metu. Deja, deja, ne daug kam tai pavyksta.

beda ta,kad daba mazai kas zino,kas yra tikroji meile,matosi is komentaru.Atsiverskit SV.RASTA 1Kor13 skyriu ir suzinosite dieviskai tobulos meiles nuostatas.Tai grandiozinis planas ir darbas musu visam gyvenimui.

Milijonas priežasčių išsiskirti ir vienintelė- gyventi, jei turi patikimą žmogų, auginate vaikus ir nėra smurto šeimoje. O tarp neapykantos ir meilės yra tik vienas žingsnis. Jeigu puoselėsi pagrabą ir atu atsakys tuo pačiu, tai "įsimylėti" tą žmogų per bendrą gyvenimą galima tūkstantį kartų! O kas mano , kad meilė "išblėso", tai visiškai nepažįsta gyvenimo, neturi visiškai atsakomybės jausmo ir meilę vertina tik kaip sekso priemonę... Seksas būna ir gana dažnai be meilės, o tikrai meilei sėksas reikalingas pilnatvei pajusti.

Graziai gyventi seimoje yra didelis darbas, kuri turi dirbti abu, o jei dirba tik vienas is ju, o kitas ne, tai paskui gali buti ir skyrybos. santykius grazius reikia puoseleti visa laika ir moketi taikytis vienas prie kito, tada ta seima gyvuos labai ilgai, o meile gali ir greitai baigtis, bet lieka prisirisimas, pareiga, pagarba ir daug kitu geru dalyku.

As tekejau labai jauna, ir ieskojau gero ir issilavinusio vyro ir toki radau. aisku, jis turi tokiu budo bruozu, kurie mane labai nervuoja ir nepatinka, bet kiti geri jo budo bruozai viska nulemia, ir mes jau kartu daugiau kaip 30 m. ir galvoju, jei niekas nepasikeis, tai ir liksim kartu, nes tai zmogus, kuriuo galima pasitiketi, kuris stengiasi del seimos, del vaiku, kuris myli zmona ir toleruoja visus mano negerus bruozus, nes ir as ne auksine, kuris man viska leidzia, del ko as niekada jo nesu pavedusi, ar ka nors ne taip padariusi, as uz jo, kaip uz peciaus jauciuos ir niekada tokio vyro nekeisciau i joki kita grazuoli, tai ir nezinau, ar cia meile ar dar kas kitas, bet as savo namuos jauciuos kaip karaliene, o to moteriai ir reikia.

ir visoms poroms -būtina ne tik meilė, bet pagarba vienas kitam, tolerancija, pareiga, atsakomybė už šeimą, ištikimybė iš abijų partnerių. Tada jokios skirybos negrės. O "emancipuoti" sutvėrimai bėgantys pagal kelnias ar sijonus ir įsivaizduodami, kad pasaulis priklauso jiems - paprastai nusensta vieni ir su ilgesiu turėti šalia savo žmogų. Bet šeimoje pastangos privalo būti abipusės. O meilę galima išsaugoti visą gyvenimą, bet tai ne tas pats, kas aistra seksui ir vis "nauji" pojūčiai. Tokie žmonės turėtų gydytis protą arba savo sąžinę...

nesąmonė. Iš išskaičiavimo reikia taikytis su neapykanta tam žmogui, su kuriuo gyveni. Nieko nėr bjauriau už išskaičiavimą.

Svarsto, svarsto šimtus kartų išdiskutuotą ir knygose aprašytą reiškinį - Meilę. Negi jums dar neaišku ? Kodėl gyvūnai, kačiukai, šuniukai nediskutuoja tokiomis temomis ? Jiems viskas aišku, kas yra meilė. O žmogus, iš per didelio proto išeina iš krašto.

Tuščios diskusijos ir analizės, jūs nepakeisite savo jausmų. Arba mylite arba ne. Šitame reikale viskas yra be galo aišku.

Kaip tik meilė ir yra kliūtis tvirtiems ilgalaikiams ryšiams. Kiek iš mūsų tekėjo (vedė) apimti euforijos, o kai atsitokėjome- paaiškėjo, kad "objektas" čepsi, knarkia, yra išlaidus, neatsakingas, retai prausiasi ir dar bala žino ką daro ne taip. Tvirčiausios santuokos- iš išskaičiavimo, tik svarbu gerai paskaičiuoti. Iš kur gi tokie anekdotai:
Daktaras:- Žinote, ponia, man jūsų vyras labai nepatinka...
Ligonio žmona:- Kad, ir man pačiai nepatinka, bet mes turime du vaikus ir kažkaip jau apsipratau...

skaičiau skaičiau tamstos komentarus, ir pasidalinsiu šiek tiek patirtimi: bendravau su kapitaliniu "grubijanu", nemokančiu bendrauti, nesuvokiančiu, kad moterį reikia gerbti ir pan. Ir jis buvo mokslų daktaras, dvi disertacijas apsigynęs. Pati esu magistrė, du aukštieji, esu laimingiausia su vairuotoju, turinčiu vidurinį išsilavinimą. Taigi, tamsta, esi neteisi dėl to išsilavinimo. Tavo minima "stroikė" gali būti daug geresnė ir labiau mylinti, intelektualesnė nei mokslų daktaras. Viskas nuo žmogaus priklauso, nuo jo puoselėjamų vertybių ir pan.

kažkokie kliedesiai... Mes seniai kartu, teigiu: labai mylim vienas kitą. Meilė tai savitas dviejų žmonių darbas, ją reikia palaikyti, ji neegzistuoja pati savaime. Meilė santykiams būtina, o meilei būtina ištikimybė. Be pastarosios iš viso nieko neegzistuotų. Be to, poroje turi būti, na, geriausia, kai yra labai panašūs žmonės, nes kompromisas, pastovus derinimas, ieškojimas nors menkiausio sąlyčio taško išvargins ir kažkada tokie santykiai baigsis. Gyvenimas tai ne žiūrėjimas vienam į kitą, tai žiūrėjimas kartu viena kryptimi.

Išsiskirti kai, gyvenimas yra tikrai užknisantis kainuoja tik pinigus dokumentams tvarkyti.
Gyvenant kartu ir nieko nekeičiant - yra siaubingas išgyvenimas psichologine prasme (o gal net ir fizine, kai kuriais neretais atvejais). Manau pirmasis kur kas lengvesnis. Bet kuriuos atveju, parodo tai, kad gyvenimas kuriamas ne vadovaujantis protu, o aklu darymu.

Norėčiau pamatyti, kaip tu nekuri sąlygos (vyras turi būti ne alkoholikas). Kitaip tai jau būtų priešinga, nei tu sakai:
"žinau, ko noriu, tarytum būtų kalbama apie automobilio modelį, spalvą ir variklio tūrį. Neieinu susirašęs į saloną reikalavimus, ir tau iškart išduoda reikiamą produktą. O apie vyrą tai tikriausi būtų: aukštas, lieknas, geras, ir karjerą daros, ir valgyt verda, ir vyriškas, ir švelnus, ir kojinių nemėto kur papuola, ir dvasingus filmus kartu žiūri ir rauda"
Juk čia ne automobilį renkiesi. Bet tikiu, kad nenorėtum imti į vyrus vagies, narkomano, pijoko? O čia jau tokia pat sąlyga, kaip ir nenoras imti į vyrus kvailio, kuris gal net vidurinės nėra baigęs. Meilę tikrai galima kontroliuoti. Tik reikia nepamiršt sveiko proto. Nes santuoka (dokumentinė ar moralinė) yra planas gyventi kartu, kurti šeimą. Kaip galima taip neatsakingai imt bet kokį partnerį?

Kas čia per baisi? Jei žmogus nėra išsilavinęs - tai reiškia arba jis yra tinginys, arba neprotingas. Tiesa? Aš vyro neprotingo, bet mylinčio ir gerbiančio nesirinkčiau. Prisiekiu. Pasirinkau ir protinga (išsilavinusį) ir gerbiantį, ir mylintį. Stroikių vyrai kažin ar geras "visos galvos aukščiau" pavyzdys. Nes jie žmogiškumu retai pasižymi. Vertinti reikia žmogų, o jis vertinamas pagal tai ką nuveikė gyvenime, ką veikia, pagal savo atliktus darbus, siekius, pagal tai sprendžiama apie patį žmogų. O ne tiesiog pažiūri - o, jis gražiai bendrauja su vaikais, bet yra statybininkas, kuriam rūpi sukurt šeimą, bet pats yra niekas (turiu omeny siekius, mąstymą, protą). Šeima neturėtų būti svarbiausias siekis. Ją protingi kuria po to, kai susikuria gyvenimo pagrindą. Jei gyvenimo pagrindo nesukūrei - tu niekam nebūsi įdomus. Ypač, jei esi stroikėse dirbantis pijokas, kuris šūkauja kiekvienai praeivei. Tavo pasisakymas tinka tokioms moterims, kurios vėliau susiradusios tokius vyrus, kaip pats manai turėtų, keikias ir keikia gyvenimą. Vėliau iš jų juokiasi, kad kvailos buvo, kam ėmė tokį kvailį į vyrus.

Pasakysiu vieną dalyką, jei pora myli vienas kitą, ir yra geriausi draugai - skyrybų nebus, meilė nedings. Jei esate pora, bet draugais negalite vadintis - esate svetimi žmonės. Nieko nebus. Arba bus per prievartą iš pareigos ir pan. Visų pirma - draugystė ir lygybė. Tada atsiranda bendri pomėgiai, bendri interesai, supratingumas, smarkus ryšys ir viskas kas išplaukia iš to. Visos poros mano akyse buvo poros, bet ne draugai. Milijonas paslapčių vienas nuo kito. Visuomet draugai viena - žmona arba vyras - visai kas kita. Tuo galima sakyti jūsų meilė pasibaigia. Ir jei išsiskiriate - čia dar geriausias dalykas, koks galėjo atsirast. Kitu atveju vyrai keikia žmonas, ir sako jog santuokai prasidėjus gyvenimas baigias. O moterys - vyrus visus vadina kuiliais. Tipiška šeima. Be meilės, ryšio ir draugystės. Jūs visų pirma esate partneriai.
Ir nepulkit tuoktis porai mėnesių prabėgus nuo pažinties. Juk ruošiatės kurti su žmogumi šeimą. Palaukit 5 metus bent. Pažiūrėkit ar vis dar norite to. Nes vėliau bus per vėlu, kai susituokę po metų pamatysit, kad nieko neišėjo. Tik parodysite sau ir kitiems, kad esate be jokio smegenų kruopelio, ir aklai kažką darote. Meilė akla. Tad palaukite kol po aklumo praregėsite ir tik tada tuokitės (jei norite). O tiems kam pavyko jauniems susituokt po poros mėnesių pažinties ir išgyvent daugelį metų kartu - reta išimtis. Dabar išsiskiria pusė susituokusių porų kasmet. Klausimas - ką jūs sau galvojate? Pinigų neturit kur dėt?

Jonai, cia tu? :))

Tvirtiems poroms santykiams būtina išmintis, o ji, deja, ateina ne ankstyvoje jaunystėje:) Jei greta meilės žengia abipusis pasitikėjimas ir atsakomybė, ginkluokitės kuo greičiau nežemiška kantrybe, kolei išmintis ateis. Kiek žmonių, tiek meilės suvokimų, kiekvienam savaip. Man meilė vienokia buvo 18, kitokia 25, dar kitokia 35, o dabar, beveik 45 ją visai kitaip suvokiu:) Klaidų daug, beprotiškų poelgių labai daug, kantrybės skalė kito nuo žemiausios iki aukščiausios padalos, dažnai norėjosi tiesiog po žemėm pasikasti:)...o juokingiausia, kad aš tikrai myliu taip, kaip mylėjau pačioje pradžioje, tik ne visais gyvenimo etapais tą adekvačiai suvokdavau...Gyvenimas margas, o meilė dar margesnė:)

Kuo toliau gyvenu, tuo labiau isitikinu, kad vyrai is prigimties yra egoistai, ir tik nedidele dalis ju geba ir nori taikytis prie antros puses. Stai paprastas pavyzdys: jauna seima, abu dirbantys, vaikai mazi. Moteris grizta is darbo, paruosia pietus (nes jai rupi, ka valgys vaikai), aptvarko namus, o likusia dienos dali girdi, ka sako vaikai. Tuo tarpu vyras grizta is darbo ir ilsisi. Nusiperka alaus, nes darbe jis labai pavargo, jam reikia atsipalaiduoti ir pailseti. Jis negali nuplauti vaikams uzpakalio, isvirti koses, paruosti zmonai pietu, nes "oi, nepyk, mieloji, siandien pavargau". Ateina vakaras ir vyrukas noretu, kad jo zmona butu zvali lovoje. Jauciasi labai nuskriaustas, jeigu to zvalumo nedaug. Kiek ilgai toki gyvenima gyvenanti moteris gali jaustis laiminga? Tada ir atsiranda tie nuolatiniai: ji bamba, jai viskas negerai, ji visada nepatenkinta, toms moterims niekad neitiksi... Itiksi, jeigu bent viena diena maziau pagalvosi apie save. Kitu atveju skyrybos neisvengiamos, jeigu ta moteris turi bet kiek sveiko proto ir bent kiek myli save.

Linkiu tau tokiu pat stiprumu įsimylėti kitą merginą ir pamiršti visus buvusius skaudulius. :)