Gaila, jog pats ministras, jai kažkada pritaręs, dabar tai giliai pamiršo - pamiršo sistemos esmę, principus ir funkcijas. Priešingu atveju šiame kontekste nereikėtų vartoti finansinės piramidės epiteto, nes čia ja nė iš toli nekvepia (tai suprantama jau žemesnių kursų studentams). Matyt, lekiantys metai daug ką nuneša į gilią užmarštį. O gal būt tai laikui bėgant sąmoningai pakeista pozicija ir poza? O gal tai tik noras prisidėti prie liberalaus choro apie demonizuotą „Sodros“ vaidmenį Lietuvos kasdienybėje, apie jos „nehumaniškumą“, apie greitą bankrotą, kuriuo jau keli metai gąsdinami ir pensininkai ir priešpensinio amžiaus žmones?

Tačiau kokia bebūtų pareiškimų šiuo labai socialiai jautriu klausimu priežastis, profesoriaus ir eksministro regalijos įpareigoja būti bent minimaliai logišku, argumentuotu. Tačiau nei vieno, nei kito straipsnelyje nė su žiburiu nerasi. Galimas variantas, jog tai žurnalisto neteisingai perduotos profesoriaus mintys, tokiu atveju aš atsiprašau ir jei dėl jo minčių neteisingo perteikimo R. Jasinavičius turės pretenzijų, jos turi būti skiriamos žurnalistui.

Pakalbėkime apie straipsnyje minimą Otto von Bismarką - jis kritikuojamas pirmiausiai. O juk kritikuojamas už tai, jog sukūrė ir įdiegė socialinį projektą, kuriam nėra lygių pasaulyje - kažkiek modifikuotas jis ir šiandien yra taikomas praktiškai visose ES valstybėse narėse. Jau to fakto profesorius nenuginčys niekaip. Kam O. Bismarkas sukūrė ir įdiegė šią sistemą - atsakysiu ne savo žodžiais - manim profesorius gali netikėti. Pacituosiu Eleną Leontjevą, kurios tiek kompetencija, tiek pažiūromis abejoti negalima.

„...Otto von Bismarkas, geležinis Vokietijos Kancleris, gavo pritarimą jo sukonstruotam Senatvės draudimui... Įmokos sudarė mažiau nei 6 proc. darbininkų algos! Nei iš autorių, nei iš kapitalistų įmokos nebuvo imamos. Kad suprastume O. Bismarko minties eigą, turime prisiminti jo amžininką ir tėvynainį Karlą Marksą. Nors ir ištremtas į Londoną, kur mirė 1883 m., jis tebebuvo nepaprasto įtakingumo asmuo. Jo įkvėpta komunizmo šmėkla pergalingai žygiavo po Europą. Tad įžvalgusis Bismarkas siekė ne tik pasirūpinti darbininkų klase, bet ir padaryti ją lojalia, priklausoma nuo valdžios, neinančia daužyti langų kartu su komunistais.“

Šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos yra smarkiai modifikavusios, tapusios universaliomis (Europos socialinis modelis), tačiau jose visose galima įžiūrėti būtent Bismarko sukurto modelio savybių. Socialinės apsaugos sistemų tikslu išlieka saugumas, stabilumas šalyje. Jos dabar ne tik nėra skirtos vien kovoti su komunistinėmis idėjomis, bet netgi kai kurių Lietuvos autorių vadinamos komunistinėmis. Įdomi metamorfozė.

Nors šiuolaikinėse socialinės apsaugos sistemose yra smarkiai išaugęs valstybės vaidmuo, jos jungia ir kaupiamuosius fondus, tačiau jokiu būdu negalima teigti, jog draudiminio principo vaidmuo smarkiai sumenko. Nors šiuolaikinė modernios „Sodros“ sistema ir Bismarko modelis skiriasi kaip brolių Raitų lėktuvas nuo šiuolaikinio lainerio.

„Sodra“ yra sukurta taip, jog finansine prasme ji remiasi normaliu visos šalies ūkio funkcionavimu. Jei autorius teigia jog „Sodra“ seniai bankrutavusi“, tai reiškia, jog jis nori pasakyti, jog dar seniau yra visiškai bankrutavęs Lietuvos ūkis. Ar taip mano visi šalies pramonininkai, kuriems autorius atstovauja, t.y. yra viceprezidentas?

Kad ūkis yra recesijoje - tai skaudi realybė, taigi probleminėje situacijoje yra atsidūrusi ir „Sodra“. Bet esanti socialinio draudimo pensijų sistema yra sumanyta taip, jog jos galimybės tampriai adaptuojasi prie esamos šalies ūkio situacijos, yra susieta su visos šalies ekonominėmis galimybėmis. Normaliai taikant įstatymus, tinkamai nušvietus situaciją pensininkams ir kitiems išmokų gavėjams, jos deficito, bent jau tokio koks jis dabar yra, buvo galima išvengti.

Tačiau sistema tapo gerokai apgadinta besaikio, ypač priešrinkiminio politikų noro įtikti tai vieniems, tai kitiems būsimų rinkėjų norams, kitų draudiminių principų priimant sprendimus nepaisymo. Tuo klausimu yra pateikta gana kompetentinga Valstybės Kontrolės audito ataskaita. Reikia tiktai ja vadovautis.

Taip, šiuo metu „Sodros“ deficitas tikrai yra didelis, nors kitiems metams jis pagal VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą numatomas mažesnis. Tai natūralu tikintis teigiamų ekonomikos atsigavimo tendencijų. Jūsų, profesoriau, panaudotas skaičius (-3,3 mlrd. Lt), neaišku iš kur paimtas. Tačiau būkime teisūs ir nevyniokime priežasčių į vatą - „Sodros“ krizė tai viso šalies ūkio, ir visų pirma pramonės krizės, išaugusio ir nevaldomo nedarbo, padidėjusios šešėlinės ekonomikos pasekmė.

Gelbėti „Sodrą“ galima tiktai vystant ūkį. Skandinti „Sodrą“ galima įvairiai, tai daryti padeda ir profesorius. Mane, kaip pensininką, Lietuvos pilietį, buvusį socialinės srities darbuotoją, tvyranti destrukcija labai jaudina. Niekur neįžiūriu tų griovėjų geranoriškumo paprastam Lietuvos žmogui. Antikos laikais sugalvotas posakis „griauti reikia mokėti“ labai jau aktualus šiandien. Nors šiandieninėje Lietuvos politikoje griovimas dominuoja daugelyje viešo gyvenimo sričių, dabar užsimota griauti stabilios valstybės pamatus - socialinę rimtį Lietuvoje užtikrinančią instituciją. Apie „Sodros“ griovimą iš televizijos ekrano tautai pranešė ir premjero komandos narys, Teisingumo (?) Ministras. Kyla klausimas - kam tai naudinga. Nors nesu sąmokslo teorijų gerbėjas, bet šioje situacijoje verta pagalvoti koks ir kieno čia yra interesas.

Keistai mane nuteikė profesoriaus dusyk trumpame straipsnelyje panaudotas epitetas apibūdinti apdraustuosius socialiniu draudimu asmenis - „durneliai“. Tokių Lietuvoje yra 1,2 mln., gaunančių senatvės pensiją - dar apie 600 tūkst. - epitetas skirtas praktiškai visai dirbančiajai tautai. Lygtai jau ir baigiame priprasti prie „elito“ laikas nuo laiko tautą žeidžiančių pareiškimų.

Dar ne taip jau seniai vienas prašviesėjęs, į mesijus taikantis asmuo, vadino visus (taip pat ir savo rinkėjus) „runkeliais“, antras garbus pareigūnas, jau apie eilinius piliečius net nekalbėdamas, visus kitus, kad ir gerai apmokamus, bet jo masteliais per mažai gaunančius, vadina kvailiais arba vagimis. O profesorius, Pramoninkų viceprezidentas, rėžė tiesiai - visi apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu – durneliai. Negi tokia oficiali Pramoninkų konfederacijos pozicija? Tuo pačiu kyla klausimas - argi pats profesorius nėra apdraustas? 

Labai neaišku, kaip į profesoriaus susitikimo metu apie socialinį draudimą dėstomus teiginius sureagavo jaunieji socialdemokratai? Negi jie paplojo lektoriui už tokią „paskaitą“?

Bet gal visgi būtų malonu, kad profesorius paprotintų mus (jo pavadintus durneliais), ką gi reikia daryti ir mes po to gal praprustume. Nustotume kreipti dėmesį į Europos patirtį (beveik visos 27 ES valstybės narės turi valstybines socialinio draudimo sistemas) ir pasuksime profesoriaus nurodytu keliu. Taigi, profesoriau, kokiu keliu? Ką gi jūs siūlote konkrečiau - galėtume padiskutuoti.

Tik nesiūlykite įvesti sistemą, kad pensijas savo tėvams turi mokėti vaikai - tokios „modernios“ nesąmones jau girdėtos iš Laisvos rinkos propagandistų. O gal pasiūlytumėte pastatyti rogučių gamyklą ir dalinti nemokamai šeimoms, turinčioms pensininkų, kad jas tinkamai panaudotų? Suprantu, jog ką parašiau yra grubu ir nesąmoninga, tačiau plačiai besiliejančiame iracionalių „siūlymų“ sraute, tai, ko gero, neatrodytų visiškai prastai?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!