Dar prieš porą savaičių viena sau tyliai piktinausi, dėl savartynų žaliausiuose Lietuvos kampeliuose. Nebeapsikentę pratrūko žurnalistai bei „žalieji“. Panorau ir aš įterpti savo „trigrašį“. Širdį sopa matant, pro automobilių langus skriejančius butelius, vienkartinių indų bei tuščios taros krūvas paežerėse ir po nuosavų daugiabučių langus mėtomas nuorūkas. Tokiais momentais su nostalgija prisimenu „leninines“ talkas.
Jei, žmonės lyg šiolei įsivaizduoja gyvenantys „valdiškuose“ butuose, „valdiškuose“ miestuose ir „valdiškose“ žemėse, kur viskas priklauso visiems ir niekam, matyt ir poveikio priemonės turėtų buti būdingos tam laikmečiui.
Homo Sovieticus reikalingas muštras. „Bijo – vadinasi, gerbia!“ Ar ne ši frazė buvo bene dažniausiai girdima iš įvairiausio plauko sovietinių valdininkų lūpų. Dabar neturime ko bijoti. Vadinasi, galime drąsiai š.....ti sau ir kaimynams po kojomis.
Panašu, kad kai kurie mūsų visuomenės nariai taip suvokia demokratiją: „turiu nevaržomą teisę nebaudžiamas trypti ir naikinti.“ O, gal, anot R. Čekučio („Bambalių šalis“), padėtų nekonstitucinės priemonės? Suprask: pagavai ir duok į snukį. Pasakysite – neteisėta. O, dergti teisėta?
Gal prieš dešimtį metų į atmintį įsirėžė matytas vaizdas. Poilsiavome prie „Žaliųjų ežerų“. Kaitinomės su dukra saulutėje, pliuškenomės gaiviame vandenyje. Netrukus nugirdau, kaip mažas berniukas paprašė mamos nuvesti į tualetą.
Gyventojai, nedalyvaujantys talkose, turėtų mokėti nustatytą aplinkos tvarkymo mokestį, dalyvaujantys – nuo jo atleidžiami.
Mamytė, ilgai nemąstydama, pasiūlė nusilengvinti ežere. Kadangi, trimetis – keturmetis vaikas tai suprato kaip leistiną ir visai normalų dalyką, atsistojo ant kranto ir nesislėpdamas paleido čiurkšlę į ežerą. Šį veiksmą stebėję poilsiautojai tylėjo. Matyt, vieniems tai atrodė pakankamai normalu, kitiems, tokiems, kaip aš, atėmė žadą.
Taigi, tam berniokeliui dabar turėtų buti apie keturiolika metų. Ir, esu šventai įsitikinusi, kad jam neatrodo amoralu šnerkšti visur, kur jo kojos žengia. Mamytė padėjo „tvirtus“ meilės gamtai ir aplinkiniams, pagrindus.
Taigi, sugrįšiu prie „lenininių“ talkų. Vadinti jas galima kokiu nori vardu, svarbu, kad įdėja išliktų. Jeigų, gamta „Visų mūsų namai“, visi turėtume ja ir pasirūpinti. Seniūnijos galėtų organizuoti visuomenines talkas. Talkų dalyviai turėtų būti registruojami. Tai nebūtų itin sudėtingas administravimo procesas. Kiekvieno namo bendrijos pirmininkas pateiktų dalyvių duomenis seniūnijai.
Gyventojai, nedalyvaujantys talkose, turėtų mokėti nustatytą aplinkos tvarkymo mokestį, dalyvaujantys – nuo jo atleidžiami. Žinau, žinau, pasipils begalė komentarų, kad tokiu būdu butų pažeidžiamos piliečio konstitucinės teisės. Tačiau, kiekvieną idėją galima „įvilkti“ į teisinį rūbą. Nes, dabartiniu momentu, yra pažeidžiama mano teisė į gaivų orą, tyrą vandenį ir žaliuojančią veją...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
