Šuo - geriausias žmogaus draugas. Skamba gražiai, tačiau pastaruoju metu kyla klausimas – ar tikrai? Ar tikrai mūsų visuomenė priima šiuos mielus keturkojus kaip draugus? Atidedam ateičiai apmąstymus apie šunų draugystę su valstybinėm institucijom – jos sugeba tik uždrausti, nesiūlydamos jokių alternatyvų. Nesusidūrusiems su šiuo klausimu, duosiu vieną, bet geležinį pavyzdį: raskite Lietuvoje bent vieną paplūdimį, kuriame galima pliuškentis vandenyje mūsų geriausiems draugams.
Neradote? Neabejoju, yra visa eilė paaiškinimų (tarmiškai „atmazų“) apie šunų platinamas ligas ir pavojų jums ir jūsų vaikams. O kodėl šunų šeimininkai ir jų vaikai neserga? Ir ar tikrai vandenyje maudosi švaresni už paskiepytus ir tabletėmis nuo kirminų prišertus keturkojus, žmonės? Kas žino, prie kokios stoties ir kokią ligą pasigavo šalia drybsantis kietasprandis?
Taigi, apsidairykime, kas vyksta aplink. Visi šunys turi būti su antsnukiais. Geras šuo, nepiktas, vis vien – taisyklės pažeidimas gresia keliašimtine bauda. Tai šiek tiek panašu į kelių eismo taisykles: mieste galimas automobilio greitis 50 km/h. Visi puikiai žino, jog tokiu greičiu net pensininkai nevažinėja, kelių policija neriasi iš kailio, gaudydama pernelyg žemai skraidančius erelius, o rezultate turime visišką taisyklių nepaisymą ir protu nesuvokiamus žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius. O kiek žmonių nukentėjo nuo šunų? Nuo tų šunų, kurių šeimininkai numojo ranka į taisykles ir neuždėjo augintiniui antsnukio? Deja, nėra statistikos, kiek procentų esamų Lietuvoje šunų padarė kažką negero, bet neabejoju, jog net ir atsiradus tokiai statistikai, šis procentas bus kažkelintas ženklas po kablelio.
Suprantu, yra žmonių, kurie šunų bijo. Paniškai. Tačiau jei neapkarstytas antsnukiais šuva prisegtas prie šniūro, kurio kitame gale mylintis šeimininkas, bijoti tikrai nėra jokio reikalo. Galų gale, net jei šeimininkas absoliučiai nepaiso visų taisyklių ir šniūrą nešasi kišenėje, o jo Pifas atbėgo pauostyti jūsų bulvių traškučių – ar tai labai blogai? Juk tai tik šuo... Jis smalsus, jam kvepia. Jei jau tikrai baisu, nedarykite staigių judesių, šeimininkas juk įsitikinęs, jog jo šuo neagresyvus, tučtuojau jį pasišauks ir duos pylos, kad nelįstų, kur nereikia.
Nebent... Tarkime, jūsų vaikas susimeškeriojo parke pagalį ir išdidžiai mosuodamas juo naikina barbarus, užpuolusius Romą. Pro šalį eina paprastas, gyvenime niekam dantų neparodęs šunėkas. Su antsnukiu. Tačiau didelis. Narsusis Romos karvedys drąsiai kalaviju puola netikėtai pasirodžiusį slibiną. Pamąstykime, kaip gyvūnas reaguos? Ar nesupras šių veiksmų kaip agresijos? Ar nepuls gintis? Juolab, jei kitame gale šniūro smulkutė mergikė, sverianti penkiais kilogramais mažiau nei jos augintinis? Na, antsnukis neleis kandžiotis, bet juk yra svorio skirtumas ir nagai. Ir mama nedelsdama puls prisiteisinėti kosmines sumas už sudraskytą kūdikio striukę ir šašą ant nosies. Ir niekada nesusimąstys, kad galėjo sudrausminti narsųjį kariūną nepulti draugiškai nusiteikusio gyvio, t.y. neiti per gatvę neleistinoj vietoj.
Ar nematote analogijos? Kelių eismo taisyklės draudžia pėstiesiems pereiti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui ar neleistinoje vietoje vaikščioti be atšvaitų tamsiuoju paros metu, nes tai pavojinga jų sveikatai ir gyvybei. Juk vairuotojas, nudaužęs žioplą bobutę, šokusią jam po ratais velniai žino iš po kokio krūmo, bus ne kaltas, jei toje vietoje nėra pėsčiųjų perėjos. Bet šuo kaltas. Ir jo šeimininkas. O jei per šimtą metrų „peregaru“ trenkiantis smarkuolis sugalvos koja pasimosikuoti šuniui palei nosį, kaltas jis nebus. Vėlgi, bus kaltas šuo ir jo šeimininkas.
Aplink miestus ir pačiuose miestuose esančiuose miškeliuose laksto begalės palaidų šunų, dažnas atvejis didelėm kompanijom. Užsiėmę vienas kitu, juk Reksas susirado naują pagaliuką, o Maila tuoj pradės rujoti. Einate pro šalį ir eikite. Jūs šunims nerūpite, o jei parūpsite (jūs arba jūsų traškučiai), juk nedelsiant išgirsite griežtą „pas mane!“. Bet ne, jūs, kaip neabejingas pilietis ir taisyklių paisytojas (vakar viršijote leistiną greitį 30 km/h. Na ir kas?) griebsite mobilųjį ir spausite du kartus vienetą ir vieną kartą dvejetą. Juk jums ką tik grėsė mirtinas pavojus...
Baigdamas apmąstymus, turiu pasiūlymą – Lietuvoje reikia uždrausti šunis. Visiškai. Kaip potencialų pavojų visuomenei.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
