Dienos klausimo apie minimalią algą ir A. Šliogerio minčių apie nė ne menkiausių resursų turėjimą Lietuvoje akivaizdoje, sunku ne tik ramiam išlikti, bet ir gurkšnoti alų už Lietuvą yra skausminga. Kam jau kam, o tokiems kaip tamsta niūrus filosofas, nėra sunku tuos egzistencinius aktualius dalykus užčiuopti. O ką daryt man?
Vieni siūlo nešdintis velniop, ypač tie – veržlūs, nesėslūs; kiti – tyli kaip visada, kaip nedalyvaujantys ištikusioje šalies katatonijoje; treti kaip visada aria be savybių reflektuoti savo dienas. Nejautru, nepaliečia tiesiogiai nei manęs, nei tavęs.
Sako, eik dirbk. Atsakau, man skauda. Bet ne pilvą, ar akį, man viduj skauda tarp susikaupusių minčių, svajonių, kraujingų ertmių dėl savęs, kitų, kažkokių neapčiuopiamų, bet jaučiamų ir mastomų darinių, kurie tokie pat reikšmingi ir svarbūs kaip fotosintezė.
Norisi šaukti, arba kaip V. Landsbergis sako, norisi skambtelėti į varpus, kad pirmiausiai pačiam sau tas sklidimas garsas taptų pagaliau pasakančiu „eik!“ Bet kur ten! Išsidrebiu prieš teliką su savo aptingusiais lašiniais, vaizduoju ar tai operos herojų, ar tai anabolikų paveiktą galiūną, ar tai Valančiūną, ar tai L. Messi... Ir tampu šliogeriško košmaro padariniu – Ekrano Tesėju.
Alus nesibaigia. Herojumi netapau. Girdysi teliko vibracija ir jokių varpų. Apspangęs nuo „Kunigaikščių“ vis dar įskaitau reikšmingas šaukiančiųjų eilutes, bet pats tyliu. Kodėl? Pasakyti, kad ne tas laikas ir ne ta vieta nedrįstu. Esu čia, tarp Jūsų skirtingų, eilinis. Kaip kariuomenėje.
Disciplinuotas laisvėje atsidūriau kaip turi būt – kryžkelėje. Atseit turėčiau prifarširuot save tikėjimu pasirinkimo galia, bet vėl – nedrįstu. Ne todėl, kad drąsos trūksta, bet todėl kad skauda, kaip po sunkaus darbo, kai buvau drąsus ir žvalus jį dirbti. Energetiniai gėrimai padeda tik kelias valandas ir tik pradžioje. Esu puikus, kaip sako A. Šliogeris, „fiziologinių procesų ir reakcijų telkinys“. O noras gyventi, kad žirgeliai parneštų, neprikelia. Kodėl? Ne todėl, kad jėgų trūksta, ar kad V. Landsbergio supurtymo nesuprantu, bet man jaunam skauda dėl to, kad tiesiog nesupurto, nes ryšio nėra ne su europeizuota nacija ir jos ribinėmis normomis ar tautine mažuma su jos nukrypimais, bet su žmogumi ir juo modifikuota siela.
Čia kaip su meile – jei nemyli, tai ir nepurto. Ir minimali alga nepurto.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
