Vaikai ir televizija

Nežinau kiek Lietuvos vaikai skiriasi nuo Amerikos mažamečių, bet tikiu, jog su televizija jie susiduria ne ką rečiau. Pagal atliktus tyrimus išaiškėjo, jog mažamečiai vaikai vidutiniškai praleidžia po dvi valandas per dieną priešais televizoriaus ekraną. Tai yra vidutiniškai keturiolika valandų per savaitę, kurias mažamečiai praleidžia ne žaisdami mokomuosius žaidimus ar bendraudami su kitais vaikais, o tiesiog sėdėdami prie televizoriaus. Ir šiuo atveju kalbame apie tuos mažamečius, kurie dar net neįžengė į pirmąją klasę, nors tuo tarpu gydytojai rekomenduoja, kad mažamečiai iki 2 metų (kai kur minima, jog iki 3 metų) išvis nežiūrėtų televizoriaus, nes pirmieji 2 gyvenimo metai yra svarbiausi vaiko smegenims. Televizija gali trukdyti jam žaisti, bendrauti su aplinkiniais bei tirti pasaulį. Beje, daktarai rekomenduoja, jog vyresni mažamečiai televizoriui skirtų ne daugiau nei 1-2 valandas ir tik tuo atveju, jeigu žiūrimos kokybiškos laidos, o ne visas į televiziją pakliūvantis šlamštas.

Kalbant apie mokyklinio amžiaus vaikus (iki 18 metų), praleidžiamas laikas priešais ekraną padvigubėja iki vidutiniškai 4 valandų. O tai jau 28 valandos per savaitę. Pakankamai nemažas skaičius, tiesa? Vaikas daugiau, nei parą skiria tam, ko iš tiesų jam nereikia. Kiek iš tokių vaikų skundžiasi, jog neturi pakankamai laiko paruošti namų darbų? Kiek iš jų murma, jog kaip reikiant neišsimiega, nes būtina anksti keltis, o sugeba nueiti miegoti tik vėlai vakare? O kiek iš jų, prisižiūrėję siaubo filmų, išsiugdo įvairias baimes? Tas keturias valandas ne tik būtų galima paskirstyti daug svarbesniems ir turiningesniems dalykams, bet ir išspręsti ne vieną problemą.

Beje, yra nustatyta, jog vaikai, kurie praleidžia daugiau nei 4 valandas per parą priešais televizorių, dažnai susiduria su viršsvorio problemomis. Ir nėra ko stebėtis - juk yra skirtumas tarp aktyvaus bėgiojimo lauke su draugais, žaidžiant įvairius žaidimus ir sėdėjimo prie televizoriaus. Taipogi tyrimai įrodė, jog vaikai pradeda linkti į tokius žalingus įpročius kaip alkoholio vartojimas ar rūkymas. Negana to, dažnai vaikai, prisižiūrėję smurto per televiziją, patys tampa agresyvūs arba pasėja savyje baimę, jog visas pasaulis yra baugus ir bet kurią akimirką jiems gali atsitikti kažkas blogo. Televizijoje dažnai smurtas pateikiamas ne kaip blogas, o smagus dalykas, kurio pagalba galima gauti ko nori. Vaikų agresyvumas gali pasireikšti tik rėkimu ant savo tėvų, bet gali sukelti ir tokių pasekmių, kurios sunkiai suvokiamos sveiku protu. Ir tam nereikia net dairytis į kitas šalis, nes Lietuvoje apstu atvejų, kuomet nepilnamečiai netgi ima ir šaltakraujiškai kažką nužudo.

Žinoma, galima teigti, jog agresyvūs vaikai elgiasi vienaip ar kitaip dėl kitų priežasčių. Ir aš, tiesą pasakius, negalėčiau su tuo ginčytis, nes žmones veikia daugybė veiksnių: draugai, šeima, skaityta literatūra, visokiausi gyvenimo įvykiai ir t.t. Bet faktas, jog nuo mažų dienų per televizorių matomi vaizdai tikrai ne padeda asmeniui išaugti į tvirtą ir protiškai nesužalotą žmogų, o kaip tik trukdo normalų augimo procesą. Buvo apskaičiuota, kad sulaukęs 18 metų žmogus jau yra pamatęs vidutiniškai 200 000 smurto vaizdelių, tarp kurių - 40 000 žmogžudysčių.

Suaugę ir televizija

Žinoma, vaikai yra mūsų ateitis, bet dabartis priklauso jau suaugusiems žmonėms. Tik štai televizorius iš jų atima didelę dalį brangaus laiko ir, negana to, kenkia sveikatai. Akių varginimas dar tėra tarytum gėlytės prieš daug baisesnius galimus padarinius. Ar tikrai ši bejausmė dėžė verta to garbinimo, kurio sulaukia?

Štai, pavyzdžiui, rūkymas yra opi problema ne tik nerūkantiems, bet ir rūkaliams. Atsiranda  vis daugiau draudimų, kuriais bandoma išvyti rūkančius žmones iš visų įmanomų vietų. Jie priversti glaustis specialiose rūkymo vietose arba šalti lauke, o net televizija nepadeda rūkaliams kovoti su savo priklausomybe. Ir tai yra gryniausia tiesa, nes buvo atlikti tyrimai ir paaiškėjo, jog per televizorių matomi rūkantys žmonės verčia rūkančius žiūrovus užsimanyti užsidegti cigaretę. Magnetinis rezonansas parodė, jog rūkančių žmonių smegenų dalys, atsakingos už suvokimą ir koordinavimą, suaktyvėdavo matydamos rūkymo sceną ekrane. Neliko jokių abejonių, kad audiovizualinė mežiaga gali pastūmėti žmones užsirūkyti.

Dar nė neabejoju, jog dauguma žmonių yra nors sykį užmigę priešais televizorių arba pajutę, jog tuoj nukeliaus į sapnų karalystę, tad laiku išjungę televizoriaus ekraną. Ir visgi bėda ta, jog žiūrovai suverčia kaltę neįdomiai laidai ar filmui, galbūt nuovargiui, bet kažin kiek iš jų susimąsto apie kiek gilesnes ir pavojingesnes priežastis. Štai viename straipsnyje aptikau informaciją, jog 7-8 dešimtmečiuose buvo atlikti eksperimentai, tiriantys televizijos poveikį žmogaus smegenims. Jie atskleidė, jog televizorių skleidžiama mirganti šviesa paveikia mūsų smegenis lyg transas ar meditacija. Kaip rašoma tame straipsnyje, „net jei labai atidžiai sekamas filmo siužetas, neurologiniu požiūriu smegenų veikla nedaug skiriasi nuo miegojimo ar gilaus atsipalaidavimo. Per labai trumpą televizoriaus žiūrėjimo laiką smegenyse žymiai padidėja alfa bangų aktyvumas. Tai ne tik migdo, tačiau ir lemia pernelyg aukštą gaunamos informacijos sugėrimo lygį, bei negebėjimą jos filtruoti. Be filtruojančio barjero informacija patenka tiesiai į pasąmonę, kur, mums nesuvokiant, veikia jau egzistuojančią informaciją ar žinias.“ Tiesa, nėra tiksliai žinoma kaip smegenis veikia naujos kartos monitoriai, nes nebuvo atlikti jokie tyrimai.

25-tas kadras

Gan taiklus įrodymas, jog žiūrimi vaizdai gali mus paveikti yra 25-tas kadras. Apie 25-tą kadrą sklinda gandai, bet kas, vis dėlto, tai yra? Šio metodo autorius - James Vicary. 1957 metų rudenį Jungtinėse Amerikos Valstijose populiaraus trilerio žiūrovai, patys to nežinodami, dalyvavo jo eksperimente. Tarp filmo kadrų buvo rodomas papildomas reklaminis kadras. Trilerio kadrai keisdavosi 24 kartus per sekundę, o papildomas kadras buvo būtent 25-tasis, kuriame buvo užrašyta „Coca Cola“ ir „Valgykite kukurūzų spragėsius“. Būtina įsisamoninti tai, jog šie užrašai ekrane buvo rodomi tokį trumpą laiką, jog žmonėms buvo neįmanoma jų pastebėti. Tad kokia nauda iš 25-ojo kadro? Šį kadrą užfiksuodavo pasąmonė. Eksperimento rezultatai buvo neįtikėtini - spragėsių pirkimas išaugdavo 50 procentų, o kokakolos - 18 procentų. Žiūrovų apklausoje paaiškėjo, jog jie pirkdavo šiuos produktus todėl, kad „tiesiog užsinorėdavo“. Beje, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog liepimas valgyti spragėsius buvo efektyvesnis už tiesiog užrašą „Coca Cola“.

1957 metais „Saturday Review“ laikraštyje buvo svarstoma šio išradimo reikšmė visuomenėje. Netgi buvo užduotas klausimas, ar toks metodas, galintis priversti pirkti spragėsius, negali priversti ir balsuoti už tam tikrą politikos veikėją. Deja (o galbūt kaip tik visų laimei), 25-tasis kadras buvo ilgam užmirštas ir tik 1974 metais jis vėl buvo pristatytas žiūrovų pasąmonei. Filme „Egzorcistas“ buvo rodoma mirties kaukė, taip siekiant įbauginti siaubo filmo žiūrovus.

Tiesa, 25-tas kadras atnešė ir puikų būdą gydyti žmones nuo priklausomybės, kuriuo naudojasi gydytojai. Psichiatrai rodo pacientams vaizdus, kuriuose 25-tame kadre įrašyti nurodymai nežaloti savęs, nerūkyti, negerti ir pan. Bet kur yra šio kadro, veikiančio mūsų pasąmonę, ribos? Nors pats 25-to kadro tėvas James Vicary teigė, kad šis metodas gali tik sustiprinti žmonių norus, bet ne apsispręsti už juos pačius, vis dėlto niekad nebuvo atlikti jokie tyrimai apie galimas 25-to kadro pasekmes. Jeigu jame būtų užrašas „Nusišaukite“ ar tikrai visi žiūrovai neįvykdytų šios užduoties? Faktas tik tas, jog šis metodas privertė ne vieną žmogų nusipirkti nereikalingą daiktą su itin užkelta kaina.

Kartais 25-tas kadras tebenaudojamas nelegaliais būdais, nors jau seniai yra uždraustas naudoti komerciniais ar politiniais tikslais:

♦ Jekaterinburgo (Rusija)  televizija ATH naudojo 25-kadrus su užrašu „sėdėk ir žiūrėk tik ATH“.

♦ 1982 m. JAV išleido seriją video kasečių su reklaminiu 25-kadru ir paslėptu užrašu „Nevok!“. Tvirtinama, jog vagysčių parduotuvėse sumažėjo 50%.

♦ Tokie kadrai aptinkami senuose filmo „Žvaigždžių karai“ įrašuose. Ant vieno iš imperijos kreiserių rodomas reklaminis „Coca-Cola“ ženklas.

♦ Džordžas Bušas naudojo 25-kadro efektą reklaminės kampanijoje, savo rinkiminiame klipe. Šiame klipe demokratai buvo prilyginami biurokratams, o 25-kadre naudotas žodis „Žiurkės“.

Būkime laimingi - nesėdėkime prie televizoriaus

Ir pabaigai norėčiau pridurti, jog pagal JAV Merilando universiteto sociologų Johno Robinsono ir Steveno Martino atliktus tyrimus tapo aišku, kad televizorius yra labiau mėgstamas nelaimingų žmonių. Tokie asmenys prie televizoriaus praleidžia vidutiniškai 30% daugiau laiko nei laimingieji, nes tiesiog yra pasyvesni, o televizija - lengvas ir jokių pastangų nereikalaujantis būdas, kuris sukuria pramogą. Televizoriaus žiūrėjimas nelaimingiems žmonėms yra tarsi išsigelbėjimas nuo problemų, nors šitaip jie tiesiog atideda problemų sprendimą tolesniam laikui. Tad gal pats laikas verčiau mėginti tapti laimingais, o ne naudotis televizoriumi tarsi geriausiu sprendimu? Nes dabar televizija yra tarsi narkotikas, sukeliantis trumpalaikį džiaugsmą jos žiūrėtojui. Televizorių sukūrė žmogus, bet būtent žmogus jam ir tarnauja.